Turinys
Stebėkite Patricia Alegsa Pinterest!
Norėdama pradėti, noriu papasakoti apie Mariną – pacientę, kuri, atėjusi į mano konsultaciją, savo buvimu užpildė visą kambarį. Tačiau viduje ji jautėsi visiškai pasimetusi.
„Nežinau, ko noriu ir kur einu“, – pasakė ji per mūsų pirmąjį susitikimą. Jos balse aidėjo daugybės kitų žmonių balsai – tų, kurie jaučia, kad jų gyvenimas juda pirmyn, o jie patys lieka toje pačioje vietoje.
Marina buvo įstrigusi darbe, kuris jai nekėlė jokio entuziazmo. Ji taip pat palaikė santykius, kurie nustojo augti, ir bendravo su žmonėmis, kurių draugija labiau priminė pareigą nei palaikymo ir džiaugsmo erdvę.
„Jaučiuosi įstrigusi“, – prisipažino ji.
Jos problema nebuvo gebėjimų stoka. Jai taip pat netrūko svajonių. Jai reikėjo vėl užmegzti ryšį su savimi ir nustoti ieškoti tobulo atsakymo, kuris vienu kartu išspręstų visą jos gyvenimą.
Pirmasis patarimas, kurį jai daviau, buvo paprastas, bet stiprus: skirk laiko geriau pažinti save.
Pasiūliau jai rašyti asmeninį dienoraštį. Ji neturėjo kurti gilių tekstų ar iškart rasti atsakymų. Tereikėjo užrašyti savo mintis, emocijas, tai, kas kelia diskomfortą, ir mažas entuziazmo akimirkas.
Tokie klausimai gali padėti rasti kryptį:
Taip pat tyrinėjome jos vertybes ir asmenybės bruožus. Šios priemonės neturėtų virsti griežtomis etiketėmis, tačiau jos gali suteikti užuominų. Kartais supranti, kuriuo keliu eiti, kai atpažįsti dalykus, kurie nebeatspindi žmogaus, kuriuo esi šiandien.
Antroji strategija buvo paversti jos sumaištį mažais ir pasiekiamais tikslais.
Marina jautė, kad privalo tuo pat metu išspręsti savo karjeros, santykių ir ateities klausimus. Toks reikalavimas ją paralyžiavo. Todėl, užuot prašiusi jos priimti didelį sprendimą, dirbome su paprastais veiksmais.
Vieną savaitę ji domėjosi kursais. Kitą – atnaujino savo gyvenimo aprašymą. Dar kitą dieną ji leido sau pasikalbėti su žmogumi, dirbančiu srityje, kuri ją domino. Nė vienas iš šių žingsnių neatrodė išskirtinis, tačiau drauge jie pradėjo kurti kryptį.
Kai jautiesi užstrigęs, neklausk vien tik: „Ką darysiu su savo gyvenimu?“ Šis klausimas gali būti pernelyg platus. Išbandyk ką nors konkretesnio: „Kokį veiksmą šią savaitę galiu atlikti, kad priartėčiau prie gyvenimo, kuris atrodytų autentiškesnis?“
Mažas tikslas nėra sumažinta svajonė. Tai atramos taškas, nuo kurio gali pradėti judėti.
Trečiasis patarimas buvo pamažu keisti savo aplinką.
Marina pradėjo socialiniuose tinkluose sekti žmones, kuriais žavėjosi, nors išmoko tai daryti nuolat savęs su jais nelygindama. Ji taip pat skaitė jos smalsumą žadinančias knygas ir dalyvavo susitikimuose, susijusiuose su naujomis ją dominančiomis sritimis.
Tai nereiškia, kad kiekvieną minutę reikia užpildyti motyvacinėmis žinutėmis. Tikras įkvėpimas neverčia tavęs skubėti ir neleidžia pasijusti nepakankamu. Jis primena, kad egzistuoja ir kitų galimybių.
Lemtingas momentas atėjo tada, kai Marina užsirašė į kūrybinio rašymo dirbtuves. Ji visada norėjo pažinti šį pasaulį, tačiau vis kartojo sau, kad neturi nei talento, nei laiko, nei pakankamai patirties.
Tas sprendimas tapo lūžio tašku. Ji ne tik atrado aistrą, kurią ilgai slėpė. Ji taip pat rado bendruomenę, kurioje jautėsi suprasta ir vertinama.
Laikui bėgant ji išmoko klausytis savo vidinio balso, o ne išorinio triukšmo. Ji leido sau svajoti plačiai, tačiau pradėti nuo mažų dalykų. Ji suprato, kad kiekvienas žingsnis pirmyn taip pat vertas pripažinimo.
Šiandien ji padarė svarbių pokyčių savo karjeroje ir puoselėja prasmingesnius santykius. Ji iki to neatėjo dėl staigaus nušvitimo. Ji tai pasiekė per nuoširdžius klausimus, laipsniškus sprendimus ir norą pakoreguoti kryptį, kai to reikėjo.
Marinos istorija rodo, kad savo kelio radimas paprastai neįvyksta akimirksniu. Tam reikia įsipareigojimo sau, drąsos pažvelgti į nežinomybę ir kantrybės stebėti, kaip auga pokyčių sėklos.
Jeigu ji galėjo pradėti neturėdama visų atsakymų, gali ir tu. Tau nereikia jaustis visiškai pasiruošusiam. Tereikia šiandien pasirinkti vieną įmanomą judesį.
Prieš tęsiant, gali būti naudinga išsaugoti šį straipsnį, kad vėliau galėtum jį ramiai perskaityti:
Realistiški lūkesčiai: kaip optimistinis pesimizmas keičia gyvenimus
Pradėtas judesys gali būti kibirkštis, kurios tavo protui reikia, kad išsivaduotų iš pasikartojimo. Tai nebūtinai turi būti radikalus sprendimas. Galbūt tai bus žinutės išsiuntimas, informacijos paprašymas, pasivaikščiojimas po kitą rajoną, grįžimas prie pomėgio ar idėjos užrašymas.
Nesvarbu, ar jauti baimę, smalsumą, diskomfortą ar entuziazmą. Žengti pirmą žingsnį reiškia judėti iš vietos, kurioje iš tiesų esi, o ne iš ten, kur, tavo manymu, turėtum būti.
Tas judesys gali paskatinti tave tyrinėti naują profesiją, pradėti kursus, keliauti, susipažinti su žmonėmis ar atrasti netikėtą pomėgį. Galbūt tai bus laikina. O gal tai taps svarbaus etapo pradžia.
Ženk pirmą žingsnį.
Išdrįsk pažvelgti toliau už tai, kas pažįstama. Komfortas kurį laiką gali tave apsaugoti, tačiau jis taip pat gali laikyti tave rutinoje, kuri nebeleidžia augti.
Tai nereiškia, kad turi atsisakyti stabilumo. Tai reiškia, kad verta atskirti ramybę, kuri tave stiprina, nuo nejudrumo, kylančio iš baimės.
Ženk pirmą žingsnį.
Judėjimas gali padėti nukreipti dėmesį nuo įsivaizduojamos ateities ir sugrąžinti jį į dabartį. Kai darai ką nors konkretaus, neapibrėžtumas nebeužima visos erdvės.
Tas pirmasis gestas taip pat gali sugriauti kai kurias kliūtis, kurias pats sau sukūrei. Tokios frazės kaip „jau per vėlu“, „aš nesugebu“ ar „tikrai nepavyks“ atrodo kaip tiesa, kai jas kartoji ilgą laiką. Tačiau dažnai tai tėra baimės, persirengusios tikrumu.
Nesi apribotas vienintele savo versija. Gali mokytis, persigalvoti ir pasirinkti kitą kelią.
Kai kurie sprendimai, juos priėmus, gali pasirodyti neteisingi. Vis dėlto jie dažnai suteikia vertingos informacijos apie tavo troškimus, ribas ir poreikius.
Esame sutverti mokytis iš patirties. Suklydęs netampi nevykėliu. Tai tik rodo, kad veikei turėdamas tuos išteklius ir tą sąmoningumą, kuriuos tuo metu turėjai.
Ženk pirmą žingsnį.
Šis paprastas veiksmas padeda tapti aktyviu savo gyvenimo dalyviu, užuot priėmus vien vaidmenį, kurį tau skyrė aplinkybės ar kitų žmonių lūkesčiai.
Galbūt turi daug svajonių ir nežinai, kuria sekti. Gal turi tik vieną, bet nerandi būdo pradėti. Taip pat gali būti, kad šiandien nejauti jokios aiškios krypties.
Bet kuriuo iš šių atvejų pradinis veiksmas gali nušviesti kelią. Jis ne visada atskleis visą maršrutą, tačiau gali parodyti kitą jo atkarpą.
Pasitikėjimas savimi paprastai neatsiranda prieš pradedant veikti. Dažnai jis auga vėliau, kai įsitikini, kad sugebi susidoroti su diskomfortu ir judėti toliau.
Suteik savo gyvenimui ritmą judindamas kojas. Tik įsiklausęs į savo muziką galėsi atpažinti, kur link nori eiti.
Jei jauti emocinį bloką ar neapibrėžtumą, judėti pirmyn ne visada reiškia daryti daugiau. Kartais tavo pirmasis žingsnis yra pailsėti, nustatyti ribą, paprašyti pagalbos ar pripažinti, kad tau reikia laiko pagalvoti.
Sąmoninga pauzė skiriasi nuo paralyžiaus. Paralyžiaus būsenoje vengi pažvelgti į tai, kas vyksta. Pauzės metu stebi, atgauni energiją ir renkiesi aiškiau.
Todėl nebausk savęs, jei šiandien negali priimti didelio sprendimo. Padaryk ką nors mažo ir nuoširdaus. Užrašyk, ką jauti. Pasikalbėk su žmogumi, kuriuo pasitiki. Sutvarkyk dalį savo erdvės. Pasidomėk viena galimybe. Jei bloga savijauta užsitęsia arba trukdo tavo kasdieniam gyvenimui, profesionalios pagalbos ieškojimas taip pat gali būti drąsus žingsnis.
Esmė ne judėti iš pareigos. Esmė – nenustoti rūpintis savimi, kol lauki absoliutaus tikrumo.
Ar visada turime judėti pirmyn matomais veiksmais? Nebūtinai. Nejudrumas taip pat gali daug ko išmokyti, kai jį pasirenki sąmoningai. Norėdamas giliau panagrinėti šią idėją, gali skaityti toliau:
Daug išmok be judėjimo: nejudrumo pamokos
Tavo kelias neprivalo būti panašus į niekieno kito. Galbūt šiandien gali žengti tik mažą žingsnį. Tegul jis būna tavo. Kartais to pakanka, kad durys, kurios atrodė užvertos, pradėtų atsiverti.
„Nežinau, ko noriu ir kur einu“, – pasakė ji per mūsų pirmąjį susitikimą. Jos balse aidėjo daugybės kitų žmonių balsai – tų, kurie jaučia, kad jų gyvenimas juda pirmyn, o jie patys lieka toje pačioje vietoje.
Marina buvo įstrigusi darbe, kuris jai nekėlė jokio entuziazmo. Ji taip pat palaikė santykius, kurie nustojo augti, ir bendravo su žmonėmis, kurių draugija labiau priminė pareigą nei palaikymo ir džiaugsmo erdvę.
„Jaučiuosi įstrigusi“, – prisipažino ji.
Jos problema nebuvo gebėjimų stoka. Jai taip pat netrūko svajonių. Jai reikėjo vėl užmegzti ryšį su savimi ir nustoti ieškoti tobulo atsakymo, kuris vienu kartu išspręstų visą jos gyvenimą.
Kaip geriau pažinti save, kai nežinai, ko nori
Pirmasis patarimas, kurį jai daviau, buvo paprastas, bet stiprus: skirk laiko geriau pažinti save.
Pasiūliau jai rašyti asmeninį dienoraštį. Ji neturėjo kurti gilių tekstų ar iškart rasti atsakymų. Tereikėjo užrašyti savo mintis, emocijas, tai, kas kelia diskomfortą, ir mažas entuziazmo akimirkas.
Tokie klausimai gali padėti rasti kryptį:
- Kokios situacijos man suteikia energijos?
- Kokios veiklos leidžia man prarasti laiko pojūtį?
- Ką palaikau vien iš baimės ar įpročio?
- Ką rinkčiausi, jei nereikėtų niekam daryti įspūdžio?
Taip pat tyrinėjome jos vertybes ir asmenybės bruožus. Šios priemonės neturėtų virsti griežtomis etiketėmis, tačiau jos gali suteikti užuominų. Kartais supranti, kuriuo keliu eiti, kai atpažįsti dalykus, kurie nebeatspindi žmogaus, kuriuo esi šiandien.
Išsikelk mažus tikslus, kad išsivaduotum iš sąstingio
Antroji strategija buvo paversti jos sumaištį mažais ir pasiekiamais tikslais.
Marina jautė, kad privalo tuo pat metu išspręsti savo karjeros, santykių ir ateities klausimus. Toks reikalavimas ją paralyžiavo. Todėl, užuot prašiusi jos priimti didelį sprendimą, dirbome su paprastais veiksmais.
Vieną savaitę ji domėjosi kursais. Kitą – atnaujino savo gyvenimo aprašymą. Dar kitą dieną ji leido sau pasikalbėti su žmogumi, dirbančiu srityje, kuri ją domino. Nė vienas iš šių žingsnių neatrodė išskirtinis, tačiau drauge jie pradėjo kurti kryptį.
Kai jautiesi užstrigęs, neklausk vien tik: „Ką darysiu su savo gyvenimu?“ Šis klausimas gali būti pernelyg platus. Išbandyk ką nors konkretesnio: „Kokį veiksmą šią savaitę galiu atlikti, kad priartėčiau prie gyvenimo, kuris atrodytų autentiškesnis?“
Mažas tikslas nėra sumažinta svajonė. Tai atramos taškas, nuo kurio gali pradėti judėti.
Apsupk save įkvėpimu ir žmonėmis, kurie tave skatina
Trečiasis patarimas buvo pamažu keisti savo aplinką.
Marina pradėjo socialiniuose tinkluose sekti žmones, kuriais žavėjosi, nors išmoko tai daryti nuolat savęs su jais nelygindama. Ji taip pat skaitė jos smalsumą žadinančias knygas ir dalyvavo susitikimuose, susijusiuose su naujomis ją dominančiomis sritimis.
Tai nereiškia, kad kiekvieną minutę reikia užpildyti motyvacinėmis žinutėmis. Tikras įkvėpimas neverčia tavęs skubėti ir neleidžia pasijusti nepakankamu. Jis primena, kad egzistuoja ir kitų galimybių.
Lemtingas momentas atėjo tada, kai Marina užsirašė į kūrybinio rašymo dirbtuves. Ji visada norėjo pažinti šį pasaulį, tačiau vis kartojo sau, kad neturi nei talento, nei laiko, nei pakankamai patirties.
Tas sprendimas tapo lūžio tašku. Ji ne tik atrado aistrą, kurią ilgai slėpė. Ji taip pat rado bendruomenę, kurioje jautėsi suprasta ir vertinama.
Laikui bėgant ji išmoko klausytis savo vidinio balso, o ne išorinio triukšmo. Ji leido sau svajoti plačiai, tačiau pradėti nuo mažų dalykų. Ji suprato, kad kiekvienas žingsnis pirmyn taip pat vertas pripažinimo.
Šiandien ji padarė svarbių pokyčių savo karjeroje ir puoselėja prasmingesnius santykius. Ji iki to neatėjo dėl staigaus nušvitimo. Ji tai pasiekė per nuoširdžius klausimus, laipsniškus sprendimus ir norą pakoreguoti kryptį, kai to reikėjo.
Marinos istorija rodo, kad savo kelio radimas paprastai neįvyksta akimirksniu. Tam reikia įsipareigojimo sau, drąsos pažvelgti į nežinomybę ir kantrybės stebėti, kaip auga pokyčių sėklos.
Jeigu ji galėjo pradėti neturėdama visų atsakymų, gali ir tu. Tau nereikia jaustis visiškai pasiruošusiam. Tereikia šiandien pasirinkti vieną įmanomą judesį.
Prieš tęsiant, gali būti naudinga išsaugoti šį straipsnį, kad vėliau galėtum jį ramiai perskaityti:
Realistiški lūkesčiai: kaip optimistinis pesimizmas keičia gyvenimus
Kaip žengti pirmą žingsnį, net jei bijai
Pradėtas judesys gali būti kibirkštis, kurios tavo protui reikia, kad išsivaduotų iš pasikartojimo. Tai nebūtinai turi būti radikalus sprendimas. Galbūt tai bus žinutės išsiuntimas, informacijos paprašymas, pasivaikščiojimas po kitą rajoną, grįžimas prie pomėgio ar idėjos užrašymas.
Nesvarbu, ar jauti baimę, smalsumą, diskomfortą ar entuziazmą. Žengti pirmą žingsnį reiškia judėti iš vietos, kurioje iš tiesų esi, o ne iš ten, kur, tavo manymu, turėtum būti.
Tas judesys gali paskatinti tave tyrinėti naują profesiją, pradėti kursus, keliauti, susipažinti su žmonėmis ar atrasti netikėtą pomėgį. Galbūt tai bus laikina. O gal tai taps svarbaus etapo pradžia.
Ženk pirmą žingsnį.
Išdrįsk pažvelgti toliau už tai, kas pažįstama. Komfortas kurį laiką gali tave apsaugoti, tačiau jis taip pat gali laikyti tave rutinoje, kuri nebeleidžia augti.
Tai nereiškia, kad turi atsisakyti stabilumo. Tai reiškia, kad verta atskirti ramybę, kuri tave stiprina, nuo nejudrumo, kylančio iš baimės.
Ženk pirmą žingsnį.
Judėjimas gali padėti nukreipti dėmesį nuo įsivaizduojamos ateities ir sugrąžinti jį į dabartį. Kai darai ką nors konkretaus, neapibrėžtumas nebeužima visos erdvės.
Tas pirmasis gestas taip pat gali sugriauti kai kurias kliūtis, kurias pats sau sukūrei. Tokios frazės kaip „jau per vėlu“, „aš nesugebu“ ar „tikrai nepavyks“ atrodo kaip tiesa, kai jas kartoji ilgą laiką. Tačiau dažnai tai tėra baimės, persirengusios tikrumu.
Nesi apribotas vienintele savo versija. Gali mokytis, persigalvoti ir pasirinkti kitą kelią.
Kaip priimant sprendimus nustoti bijoti suklysti
Kai kurie sprendimai, juos priėmus, gali pasirodyti neteisingi. Vis dėlto jie dažnai suteikia vertingos informacijos apie tavo troškimus, ribas ir poreikius.
Esame sutverti mokytis iš patirties. Suklydęs netampi nevykėliu. Tai tik rodo, kad veikei turėdamas tuos išteklius ir tą sąmoningumą, kuriuos tuo metu turėjai.
Ženk pirmą žingsnį.
Šis paprastas veiksmas padeda tapti aktyviu savo gyvenimo dalyviu, užuot priėmus vien vaidmenį, kurį tau skyrė aplinkybės ar kitų žmonių lūkesčiai.
Galbūt turi daug svajonių ir nežinai, kuria sekti. Gal turi tik vieną, bet nerandi būdo pradėti. Taip pat gali būti, kad šiandien nejauti jokios aiškios krypties.
Bet kuriuo iš šių atvejų pradinis veiksmas gali nušviesti kelią. Jis ne visada atskleis visą maršrutą, tačiau gali parodyti kitą jo atkarpą.
Pasitikėjimas savimi paprastai neatsiranda prieš pradedant veikti. Dažnai jis auga vėliau, kai įsitikini, kad sugebi susidoroti su diskomfortu ir judėti toliau.
Suteik savo gyvenimui ritmą judindamas kojas. Tik įsiklausęs į savo muziką galėsi atpažinti, kur link nori eiti.
Kada judėti pirmyn, o kada reikia sustoti
Jei jauti emocinį bloką ar neapibrėžtumą, judėti pirmyn ne visada reiškia daryti daugiau. Kartais tavo pirmasis žingsnis yra pailsėti, nustatyti ribą, paprašyti pagalbos ar pripažinti, kad tau reikia laiko pagalvoti.
Sąmoninga pauzė skiriasi nuo paralyžiaus. Paralyžiaus būsenoje vengi pažvelgti į tai, kas vyksta. Pauzės metu stebi, atgauni energiją ir renkiesi aiškiau.
Todėl nebausk savęs, jei šiandien negali priimti didelio sprendimo. Padaryk ką nors mažo ir nuoširdaus. Užrašyk, ką jauti. Pasikalbėk su žmogumi, kuriuo pasitiki. Sutvarkyk dalį savo erdvės. Pasidomėk viena galimybe. Jei bloga savijauta užsitęsia arba trukdo tavo kasdieniam gyvenimui, profesionalios pagalbos ieškojimas taip pat gali būti drąsus žingsnis.
Esmė ne judėti iš pareigos. Esmė – nenustoti rūpintis savimi, kol lauki absoliutaus tikrumo.
Ar visada turime judėti pirmyn matomais veiksmais? Nebūtinai. Nejudrumas taip pat gali daug ko išmokyti, kai jį pasirenki sąmoningai. Norėdamas giliau panagrinėti šią idėją, gali skaityti toliau:
Daug išmok be judėjimo: nejudrumo pamokos
Tavo kelias neprivalo būti panašus į niekieno kito. Galbūt šiandien gali žengti tik mažą žingsnį. Tegul jis būna tavo. Kartais to pakanka, kad durys, kurios atrodė užvertos, pradėtų atsiverti.
