Turinys
Stebėkite Patricia Alegsa Pinterest!
Natūralu jaustis tarsi plauktum nežinomais vandenimis, kai pasaulis keičiasi pernelyg greitai.
Naujienos, asmeninės problemos ar neapibrėžtumo laikotarpis gali prieš tave iškelti ateitį, kurią sunku įsivaizduoti. Tokiomis akimirkomis atsiranda nerimas, liūdesys, frustracija ir kitos emocijos, kurių ne visada žinai, kaip sudėlioti į vietas.
Kai keičiasi tavo tikrovė, gali laikinai pasikeisti ir tai, kaip save atpažįsti.
Galbūt bandai prisitaikyti prie „naujos normalybės“, kuri tau vis dar atrodo svetima. Vykdai savo pareigas, atsakai į žinutes ir judi pirmyn, tačiau viduje jauti, kad kažkas nedera.
Be to, socialiniai tinklai gali sustiprinti šį nepatogumą. Matai kitus žmones besimokančius, sportuojančius, kuriančius projektus ar rodančius, atrodytų, tobulą gyvenimą. Vis dėlto šis vaizdas neatskleidžia visos istorijos. Niekam nereikia būti kūrybingam ir produktyviam kiekvieną dieną, kad įrodytų, jog gerai išgyvena sunkų laikotarpį.
Neturėtum savęs kaltinti dėl to, kad nepadarai daugiau, nei šiuo metu gali. Emociškai išgyventi reiklų laikotarpį taip pat reikia energijos.
Suprantama, jei jauti, kad nesi savimi. Pasikeitė tavo įpročiai, planai sustoję, o atstumas tarp gyvenimo, kurio nori, ir to, kurį turi, atrodo milžiniškas. Izoliacijos, krizės ar užsitęsusio streso laikotarpiais daugelis žmonių laikinai praranda motyvaciją ir artumo su savimi pojūtį.
Galbūt dar niekada nesi patyręs nieko panašaus ir vis dar nežinai, kaip į tai reaguoti.
Jei jautiesi pasimetęs, noriu priminti vieną svarbų dalyką: nesi vienas. Taip pat neprivalai savęs bausti už tai, kaip išgyveni šį laiką.
Galbūt nuspręsi išmokti ką nors naujo. O gal kai kuriomis dienomis norėsi tik pasilikti po antklode, pailsėti ir pritildyti išorinį triukšmą. Abu šie atsakai kalba apie skirtingus poreikius. Svarbiausia – įsiklausyti, ko tau iš tiesų reikia, nepaverčiant poilsio kalte, o produktyvumo – pareiga.
Tavo emocijos gali greitai keistis. Galbūt ryte jausi nerimą, po pietų – viltį, o dienos pabaigoje – dirglumą. Jei tavo emocijos išsibarsčiusios, tai nereiškia, kad tau nesiseka. Tai reiškia, kad tavo protas bando prisitaikyti prie neapibrėžtos tikrovės.
Jei nerimas tave užvaldo, šios emocijų valdymo ir pusiausvyros atkūrimo strategijos gali pasiūlyti praktinių priemonių.
Dažnai manome, kad mūsų tapatybė yra nekintama. Tačiau save atpažįstame ir per rutiną, ryšius, vietas, kuriose lankomės, bei projektus, kurie mus įkvepia. Kai keli iš šių orientyrų išnyksta ar pasikeičia, natūralu jausti atsiribojimą.
Gali savęs paklausti: „Kodėl manęs nebedžiugina tai, kas džiugino anksčiau?“, „kodėl man sunku kalbėtis su kitais?“ arba „kada vėl pasijusiu gerai?“. Ne visada yra greitas atsakymas.
Stresas gali sumažinti tavo kantrybę, sutrikdyti susikaupimą ir priversti paprastas užduotis atrodyti kur kas sunkesnes. Jis taip pat gali paskatinti atsiriboti nuo kitų ar jausti melancholiją. Visa tai verta dėmesio, tačiau tai nenulemia tavo ateities ir neapibrėžia, kas esi.
Nesistenk iš karto sugrįžti į žmogų, kuriuo buvai anksčiau. Patyrei išorinių ir vidinių pokyčių. Gali būti, kad kai kurios tavo ankstesnio gyvenimo dalys sugrįš, o kitoms reikės pasikeisti.
Kantrybė sau gali būti itin drąsus veiksmas. Jei šiandien jautiesi atsiribojęs nuo pasaulio, pasistenk nepridėti dar vieno vertinimo prie skausmo, kurį jau išgyveni.
Priimti dabartinę savo būseną nereiškia pasiduoti. Tai reiškia pripažinti, nuo kur pradedi, neapsimetant, kad viskas gerai, ir nereikalaujant iš savęs nedelsiant pasveikti.
Gali pradėti nuo paprastų klausimų:
Akimirkai pamiršk mintį, kad privalai griežtai laikytis įprastos rutinos. Galbūt šiandien negali užbaigti treniruotės, išlaikyti nepriekaištingos tvarkos namuose ar valandų valandas susikaupti. Pritaikyti savo lūkesčius nereiškia pasiduoti. Tai reiškia protingai reaguoti į dabartinius savo išteklius.
Vieną dieną gali sutvarkyti kambarį, o kitą – tik atverti langą, nusiprausti po dušu ir pasigaminti ką nors maistingo. Maži rūpesčio savimi veiksmai taip pat svarbūs. Jei reikia paprastų idėjų, gali peržiūrėti šiuos savęs priežiūros įpročius, padedančius palengvinti kasdienį stresą.
Taip pat prisimink, kad prašyti pagalbos yra visiškai priimtina. Pokalbis su patikimu žmogumi gali sumažinti izoliacijos jausmą. Jei bloga savijauta tampa intensyvi, nepraeina ar reikšmingai trukdo tavo kasdieniam gyvenimui, apsvarstyk galimybę kreiptis profesionalios pagalbos.
Per savo, kaip psichologės, darbą lydėjau daugybę labai žmogiškų pokyčių procesų. Prisimenu vieno paciento, kurį, siekdama apsaugoti jo tapatybę, pavadinsiu Karlosu, atvejį. Jo istorija rodo, kaip savęs priėmimas gali prasidėti nuo visai mažų gestų.
Karlos atėjo į konsultaciją sutrikusiu žvilgsniu. Nepasitenkinimas buvo tapęs nuolatiniu jo palydovu.
„Neatpažįstu savęs. Jaučiu, kad pamiršau, kas iš tiesų esu“, – man pasakė jis.
Jo patirtis nebuvo neįprasta. Daugelis žmonių išgyvena laikotarpius, kai jaučiasi nutolę nuo savo esmės, ypač po netekties, drastiško pokyčio, krizės ar mėnesių susikaupusių reikalavimų.
Pasiūliau jam savęs pažinimo kelią, paremtą kasdieniais veiksmais. Kiekvieną dieną jis turėjo užrašyti tris dalykus:
Pavyzdžiui, jei jis jautė vienatvę ir troško bent šiek tiek ryšio, jo veiksmas galėjo būti nuoširdžios žinutės išsiuntimas draugui. Jei jautėsi perkrautas ir jam reikėjo ramybės, jis galėjo dvidešimčiai minučių išjungti telefoną ir išeiti pasivaikščioti.
Iš pradžių Karlos abejojo. Jam tai atrodė pernelyg paprasta. Kaip kažkas tokio mažo galėtų sukurti tikrą pokytį? Vis dėlto bėgant savaitėms jis pradėjo aiškiau atpažinti savo emocijas ir poreikius.
Jis suprato, kad priimti save nereiškia nuolat sau patikti. Tai taip pat reiškė priimti savo stiprybes, prieštaravimus ir tas dalis, kurių jis dar nesuprato.
Jei ši praktika tau artima, rašymas gali padėti išgirsti tai, ko vengi. Šis straipsnis apie tai, kaip dienoraštis skatina vidinį augimą gali padėti pradėti be spaudimo.
Vieną popietę Karlos atėjo su kitokia išraiška. Jo akyse žibėjo nauja šviesa.
„Vėl pradedu jaustis savimi“, – pasidalijo jis. Vėliau pridūrė dar svarbesnį dalyką: „Išmokau būti geras sau“.
Pokytis nebuvo nei magiškas, nei akimirksniu įvykęs. Jis taip pat nevyko tiesia linija. Buvo aiškumo dienų ir kitų, kai jis vėl jautėsi pasimetęs. Skirtumas tas, kad jis nebeinterpretuodavo kiekvieno atkryčio kaip nesėkmės.
Jo pažanga gimė iš įsipareigojimo savo procesui, drąsos pažvelgti į savo vidinį pasaulį ir daugybės mažų sprendimų, kantriai kartojamų vėl ir vėl.
Ši patirtis palieka vertingą pamoką: priimti save, kai nesijauti savimi, yra kelionė į savo vidų, kuriai reikia laiko, atjautos ir sąmoningo veiksmo. Tau nereikia šiandien išspręsti viso savo gyvenimo. Tereikia atpažinti kitą įmanomą žingsnį.
Tas žingsnis gali būti poilsis, grįžimas prie veiklos, kuri tau patiko, jausmų užrašymas, ribos nubrėžimas ar pripažinimas, kad tau reikia paramos. Norint pasigilinti, taip pat gali padėti perskaityti, kaip pakeisti savo gyvenimą mažais kasdienių įpročių pokyčiais.
Nesi vien tik pati linksmiausia, bendraujanti ar produktyviausia savo versija. Taip pat esi žmogus, kuris abejoja, pavargsta, kuriam reikia prieglobsčio ir kuris mokosi pradėti iš naujo.
Priimti tai, kas esi, reiškia aprėpti visas savo versijas: tas, kurias lengva mylėti, ir tas, kurias sunku suprasti.
Nebūtina jaustis visiškai pasiruošusiam. Šiandien ženk vieną švelnų žingsnį. Rytoj vėl galėsi įsiklausyti, ko tau reikia, ir tęsti kelią savo tempu. 🌱
Naujienos, asmeninės problemos ar neapibrėžtumo laikotarpis gali prieš tave iškelti ateitį, kurią sunku įsivaizduoti. Tokiomis akimirkomis atsiranda nerimas, liūdesys, frustracija ir kitos emocijos, kurių ne visada žinai, kaip sudėlioti į vietas.
Kai keičiasi tavo tikrovė, gali laikinai pasikeisti ir tai, kaip save atpažįsti.
Galbūt bandai prisitaikyti prie „naujos normalybės“, kuri tau vis dar atrodo svetima. Vykdai savo pareigas, atsakai į žinutes ir judi pirmyn, tačiau viduje jauti, kad kažkas nedera.
Be to, socialiniai tinklai gali sustiprinti šį nepatogumą. Matai kitus žmones besimokančius, sportuojančius, kuriančius projektus ar rodančius, atrodytų, tobulą gyvenimą. Vis dėlto šis vaizdas neatskleidžia visos istorijos. Niekam nereikia būti kūrybingam ir produktyviam kiekvieną dieną, kad įrodytų, jog gerai išgyvena sunkų laikotarpį.
Neturėtum savęs kaltinti dėl to, kad nepadarai daugiau, nei šiuo metu gali. Emociškai išgyventi reiklų laikotarpį taip pat reikia energijos.
Suprantama, jei jauti, kad nesi savimi. Pasikeitė tavo įpročiai, planai sustoję, o atstumas tarp gyvenimo, kurio nori, ir to, kurį turi, atrodo milžiniškas. Izoliacijos, krizės ar užsitęsusio streso laikotarpiais daugelis žmonių laikinai praranda motyvaciją ir artumo su savimi pojūtį.
Galbūt dar niekada nesi patyręs nieko panašaus ir vis dar nežinai, kaip į tai reaguoti.
Jei jautiesi pasimetęs, noriu priminti vieną svarbų dalyką: nesi vienas. Taip pat neprivalai savęs bausti už tai, kaip išgyveni šį laiką.
Galbūt nuspręsi išmokti ką nors naujo. O gal kai kuriomis dienomis norėsi tik pasilikti po antklode, pailsėti ir pritildyti išorinį triukšmą. Abu šie atsakai kalba apie skirtingus poreikius. Svarbiausia – įsiklausyti, ko tau iš tiesų reikia, nepaverčiant poilsio kalte, o produktyvumo – pareiga.
Tavo emocijos gali greitai keistis. Galbūt ryte jausi nerimą, po pietų – viltį, o dienos pabaigoje – dirglumą. Jei tavo emocijos išsibarsčiusios, tai nereiškia, kad tau nesiseka. Tai reiškia, kad tavo protas bando prisitaikyti prie neapibrėžtos tikrovės.
Jei nerimas tave užvaldo, šios emocijų valdymo ir pusiausvyros atkūrimo strategijos gali pasiūlyti praktinių priemonių.
Kodėl gali atrodyti, kad jau nesi savimi
Dažnai manome, kad mūsų tapatybė yra nekintama. Tačiau save atpažįstame ir per rutiną, ryšius, vietas, kuriose lankomės, bei projektus, kurie mus įkvepia. Kai keli iš šių orientyrų išnyksta ar pasikeičia, natūralu jausti atsiribojimą.
Gali savęs paklausti: „Kodėl manęs nebedžiugina tai, kas džiugino anksčiau?“, „kodėl man sunku kalbėtis su kitais?“ arba „kada vėl pasijusiu gerai?“. Ne visada yra greitas atsakymas.
Stresas gali sumažinti tavo kantrybę, sutrikdyti susikaupimą ir priversti paprastas užduotis atrodyti kur kas sunkesnes. Jis taip pat gali paskatinti atsiriboti nuo kitų ar jausti melancholiją. Visa tai verta dėmesio, tačiau tai nenulemia tavo ateities ir neapibrėžia, kas esi.
Nesistenk iš karto sugrįžti į žmogų, kuriuo buvai anksčiau. Patyrei išorinių ir vidinių pokyčių. Gali būti, kad kai kurios tavo ankstesnio gyvenimo dalys sugrįš, o kitoms reikės pasikeisti.
Kantrybė sau gali būti itin drąsus veiksmas. Jei šiandien jautiesi atsiribojęs nuo pasaulio, pasistenk nepridėti dar vieno vertinimo prie skausmo, kurį jau išgyveni.
Kaip elgtis su savimi kantriai ir atjaučiai
Priimti dabartinę savo būseną nereiškia pasiduoti. Tai reiškia pripažinti, nuo kur pradedi, neapsimetant, kad viskas gerai, ir nereikalaujant iš savęs nedelsiant pasveikti.
Gali pradėti nuo paprastų klausimų:
- Kokia emocija šiandien jaučiasi stipriausiai?
- Kokia situacija eikvoja mano energiją?
- Ar man reikia pailsėti, pasikalbėti, pajudėti ar nubrėžti ribą?
- Koks mažas veiksmas galėtų bent truputį palengvinti šią dieną?
Akimirkai pamiršk mintį, kad privalai griežtai laikytis įprastos rutinos. Galbūt šiandien negali užbaigti treniruotės, išlaikyti nepriekaištingos tvarkos namuose ar valandų valandas susikaupti. Pritaikyti savo lūkesčius nereiškia pasiduoti. Tai reiškia protingai reaguoti į dabartinius savo išteklius.
Vieną dieną gali sutvarkyti kambarį, o kitą – tik atverti langą, nusiprausti po dušu ir pasigaminti ką nors maistingo. Maži rūpesčio savimi veiksmai taip pat svarbūs. Jei reikia paprastų idėjų, gali peržiūrėti šiuos savęs priežiūros įpročius, padedančius palengvinti kasdienį stresą.
Taip pat prisimink, kad prašyti pagalbos yra visiškai priimtina. Pokalbis su patikimu žmogumi gali sumažinti izoliacijos jausmą. Jei bloga savijauta tampa intensyvi, nepraeina ar reikšmingai trukdo tavo kasdieniam gyvenimui, apsvarstyk galimybę kreiptis profesionalios pagalbos.
Pratimas, padedantis vėl užmegzti ryšį su savimi
Per savo, kaip psichologės, darbą lydėjau daugybę labai žmogiškų pokyčių procesų. Prisimenu vieno paciento, kurį, siekdama apsaugoti jo tapatybę, pavadinsiu Karlosu, atvejį. Jo istorija rodo, kaip savęs priėmimas gali prasidėti nuo visai mažų gestų.
Karlos atėjo į konsultaciją sutrikusiu žvilgsniu. Nepasitenkinimas buvo tapęs nuolatiniu jo palydovu.
„Neatpažįstu savęs. Jaučiu, kad pamiršau, kas iš tiesų esu“, – man pasakė jis.
Jo patirtis nebuvo neįprasta. Daugelis žmonių išgyvena laikotarpius, kai jaučiasi nutolę nuo savo esmės, ypač po netekties, drastiško pokyčio, krizės ar mėnesių susikaupusių reikalavimų.
Pasiūliau jam savęs pažinimo kelią, paremtą kasdieniais veiksmais. Kiekvieną dieną jis turėjo užrašyti tris dalykus:
- Ką jis jaučia, savęs netaisydamas ir neteisdamas.
- Ką jis norėtų jausti, turėdamas realistiškų lūkesčių.
- Vieną mažą veiksmą, galintį priartinti jį prie tos emocinės būsenos.
Pavyzdžiui, jei jis jautė vienatvę ir troško bent šiek tiek ryšio, jo veiksmas galėjo būti nuoširdžios žinutės išsiuntimas draugui. Jei jautėsi perkrautas ir jam reikėjo ramybės, jis galėjo dvidešimčiai minučių išjungti telefoną ir išeiti pasivaikščioti.
Iš pradžių Karlos abejojo. Jam tai atrodė pernelyg paprasta. Kaip kažkas tokio mažo galėtų sukurti tikrą pokytį? Vis dėlto bėgant savaitėms jis pradėjo aiškiau atpažinti savo emocijas ir poreikius.
Jis suprato, kad priimti save nereiškia nuolat sau patikti. Tai taip pat reiškė priimti savo stiprybes, prieštaravimus ir tas dalis, kurių jis dar nesuprato.
Jei ši praktika tau artima, rašymas gali padėti išgirsti tai, ko vengi. Šis straipsnis apie tai, kaip dienoraštis skatina vidinį augimą gali padėti pradėti be spaudimo.
Savęs priėmimas kuriamas mažais veiksmais
Vieną popietę Karlos atėjo su kitokia išraiška. Jo akyse žibėjo nauja šviesa.
„Vėl pradedu jaustis savimi“, – pasidalijo jis. Vėliau pridūrė dar svarbesnį dalyką: „Išmokau būti geras sau“.
Pokytis nebuvo nei magiškas, nei akimirksniu įvykęs. Jis taip pat nevyko tiesia linija. Buvo aiškumo dienų ir kitų, kai jis vėl jautėsi pasimetęs. Skirtumas tas, kad jis nebeinterpretuodavo kiekvieno atkryčio kaip nesėkmės.
Jo pažanga gimė iš įsipareigojimo savo procesui, drąsos pažvelgti į savo vidinį pasaulį ir daugybės mažų sprendimų, kantriai kartojamų vėl ir vėl.
Ši patirtis palieka vertingą pamoką: priimti save, kai nesijauti savimi, yra kelionė į savo vidų, kuriai reikia laiko, atjautos ir sąmoningo veiksmo. Tau nereikia šiandien išspręsti viso savo gyvenimo. Tereikia atpažinti kitą įmanomą žingsnį.
Tas žingsnis gali būti poilsis, grįžimas prie veiklos, kuri tau patiko, jausmų užrašymas, ribos nubrėžimas ar pripažinimas, kad tau reikia paramos. Norint pasigilinti, taip pat gali padėti perskaityti, kaip pakeisti savo gyvenimą mažais kasdienių įpročių pokyčiais.
Nesi vien tik pati linksmiausia, bendraujanti ar produktyviausia savo versija. Taip pat esi žmogus, kuris abejoja, pavargsta, kuriam reikia prieglobsčio ir kuris mokosi pradėti iš naujo.
Priimti tai, kas esi, reiškia aprėpti visas savo versijas: tas, kurias lengva mylėti, ir tas, kurias sunku suprasti.
Nebūtina jaustis visiškai pasiruošusiam. Šiandien ženk vieną švelnų žingsnį. Rytoj vėl galėsi įsiklausyti, ko tau reikia, ir tęsti kelią savo tempu. 🌱
