Kaip sunku gali būti bendrauti, kai jaučiame, kad niekas mums nepasako visos tiesos.


Ar jaučiatės nusivylę, nes taip ir nesužinote, ar žmonės su jumis yra nuoširdūs?


Tokia abejonė gali kilti daugelyje sričių. Ji atsiranda žiūrint žinias, kuriose pasirenkama, ką ir kaip papasakoti. Taip pat socialiniuose tinkluose, kur kartais nežinote, ar žmogus dalijasi tikra patirtimi, ar bando jums ką nors parduoti klaidinančia žinute.


Taip gali nutikti net su draugais. Galbūt artimas žmogus mano, kad priimate netinkamą sprendimą, tačiau nedrįsta jums to pasakyti. Gal jis bijo jus įskaudinti, išprovokuoti ginčą ar pasirodyti nemalonus.


Situacija dar labiau skaudina, kai nuoširdumo stoka kyla iš šeimos nario ar partnerio. Šiuose ryšiuose tikimės rasti pasitikėjimą, saugumą ir laisvę kalbėti be kaukių.


Visus šiuos scenarijus vienija vienas dalykas: atvirumo buvimas arba nebuvimas.


Būti atviram reiškia aiškiai išsakyti tai, ką žmogus galvoja, jaučia ar žino. Tai nereiškia išrėžti bet kokią nuomonę neatsižvelgiant į jos poveikį. Sveikas nuoširdumas jungia tiesą, pagarbą ir atsakomybę.


Viena psichologijos dėstytoja kartą pasakė tai, ką užsirašiau ir niekada nepamiršau: „Nežinomybė ir abejonės, kylančios nežinant, ar mums sakoma visa tiesa, gali tapti nerimo arba nusivylimo šaltiniais.“


Ši frazė paprasta, tačiau atspindi labai dažną patirtį. Kai pastebite prieštaravimus, keistą tylą ar išsisukinėjančius atsakymus, jūsų protas bando užpildyti trūkstamą informaciją. Ir dažnai jis tai daro įsivaizduodamas blogesnius scenarijus nei tikrovė.


Kaip nuoširdumo stoka veikia mūsų pasitikėjimą


Šiandien informacija sklinda milžinišku greičiu. Per kelias sekundes galime susisiekti su žmogumi ir rasti šimtus nuomonių bet kuria tema. Tačiau toks paprastumas negarantuoja autentiškų pokalbių.


Nuoširdumo stoka gali paveikti mūsų emocinę ramybę ir tai, kaip kuriame ryšius. Jei nuolat nusiviliate, suprantama, kad pradedate įtariai vertinti kiekvieną žodį.


Tiesa gali būti nepatogi, tačiau ji taip pat būtina, kad galėtume priimti informuotus sprendimus. Jums reikia žinoti, kas vyksta, kad nuspręstumėte, ar norite tęsti santykius, pakeisti savo elgesį, nustatyti ribą, ar tiesiog priimti, kad kitas žmogus mąsto kitaip.


Kai nėra atvirumo, galite pradėti abejoti savo pačių suvokimu. Klausiate savęs, ar neperdedate, ar neteisingai supratote, ar turėtumėte ignoruoti tai, ką jaučiate. Ilgainiui ši sumaištis gali silpninti jūsų savivertę ir skatinti nepasitikėjimą.


Yra ir kita rizika: galite virsti savotišku emociniu detektyvu. Analizuojate žinutes, balso toną, pauzes ir gestus. Ieškote įrodymų, patvirtinančių, kad kažkas nesutampa. Toks nuolatinis budrumas išsekina ir ne visada priartina prie tiesos.


Jei ši nežinomybė jus užvaldo, gali padėti išmokti atpažinti ir reguliuoti tai, ką jaučiate. Galite pradėti nuo šių 11 strategijų, padedančių sėkmingai valdyti emocijas.


Kodėl kai kurie žmonės vengia sakyti tiesą


Ne kiekvienas atvirumo trūkumas kyla iš piktų ketinimų. Kai kurie žmonės meluoja norėdami įgyti naudos, tačiau kiti nutyli dėl baimės, nesaugumo ar dėl to, kad neturi įgūdžių vesti sudėtingą pokalbį.


Suprasti priežastis nereiškia pateisinti bet kokią apgaulę. Tai padeda aiškiau pažvelgti į situaciją ir pasirinkti tinkamą atsaką.


1. Konflikto arba atstūmimo baimė


Daugelis žmonių vengia kalbėti nuoširdžiai, nes bijo sukelti ginčą, įskaudinti jausmus ar prarasti ryšį. Jie mieliau tyli, keičia temą arba taip sušvelnina žinutę, kad tiesa galiausiai išnyksta.


Pavyzdžiui, draugas gali pasakyti, kad „viskas gerai“, nors jautėsi ignoruojamas. Galbūt jis nenori ginčytis, tačiau neišsakytas diskomfortas vėliau gali virsti atstumu arba apmaudu.


2. Poreikis išsaugoti socialinį įvaizdį


Gyvename visuomenėje, kuri vertina pripažinimą. Todėl kai kurie žmonės stengiasi visuomet atrodyti malonūs, sėkmingi ar supratingi, net kai iš tiesų jaučia visai ką kita.


Pasakyti nepatogią tiesą gali atrodyti kaip rizika įvaizdžiui, kurį jie nori kurti. Užuot pripažinę klaidą ar nepopuliarią nuomonę, jie palaiko regimybę.


3. Bendravimo įgūdžių stoka


Ne visi išmoko pagarbiai išsakyti nesutikimą. Atvirumui reikia drąsos, tačiau taip pat takto, empatijos ir gebėjimo pasirinkti tinkamą laiką.


Žmogus, neturintis šių įrankių, gali pulti į du kraštutinumus. Jis gali viską nutylėti, kad išvengtų problemų, arba išsakyti savo tiesą agresyviai. Būti nuoširdžiam nereiškia būti žiauriam. Sąžiningumas, kuris žemina, grasina ar išjuokia, nebėra konstruktyvus pokalbis.


4. Noras išvengti pasekmių


Kartais žmogus žino padaręs klaidą ir bijo prisiimti atsakomybę. Jis slepia informaciją, kad nesulauktų kritikos, neprarastų naudos ar netektų susidurti su sunkiu sprendimu. Tokiais atvejais verta atkreipti dėmesį į faktus, o ne vien į paaiškinimus.


5. Sumišimas dėl savo jausmų


Taip pat yra žmonių, kurie negali kalbėti aiškiai, nes dar patys nesupranta savo emocijų. Jie gali atsakyti dviprasmiškai, pakeisti nuomonę arba jiems gali reikėti laiko. Ne visuomet tai yra sąmoningas melas, nors jų keliama nežinomybė gali būti tokia pat varginanti.


Kaip skatinti nuoširdesnius pokalbius


Savo šeimos, socialiniame ar darbo rate pradėti nuo to, kad patys praktikuosite nuoširdumą, yra puikus pirmasis žingsnis. Žmonės dažniau atsiveria, kai jaučia, kad nebus iš karto teisiami.


Prieš kelerius metus, dar prieš tapdama psichologe, turėjau sunkumų gerai išsimiegoti. Nuovargis veikė mano kasdienį gyvenimą. Didžiąją dienos dalį galvodavau apie tai, kada galėsiu atsigulti ir atgauti jėgas.


Kartą apie tai užsiminiau vienai sporto salės draugei. Ji nebuvo nei mano giminaitė, nei artima draugė. Tiesiog žmogus, su kuriuo susitikdavome treniruotėse. Nuoširdžiai jai papasakojau, kaip blogai jaučiausi negalėdama pailsėti.


Ji ne tik davė man keletą patarimų. Ji taip pat emociškai atsivėrė ir papasakojo apie savo sunkumus su miegu. Pokalbis buvo paprastas, tačiau pajutau palengvėjimą, supratusi, kad man nereikia slėpti to, kas su manimi vyksta.


Tą naktį miegojau taip, kaip nebuvau miegojusi labai ilgą laiką. Ar galėjo būti ryšys tarp nuoširdaus pokalbio ir to, kad pasijutau ramesnė?


Laikui bėgant supratau, kad toks ryšys galėjo būti. Kalbėjimas apie problemą leidžia ją susidėlioti, pripažinti ir nebenešti vienai. Tai nereiškia, kad pokalbis visuomet išspręs sunkumą, tačiau įvardyti tai, kas vyksta, gali padėti jums tai suprasti ir ieškoti paramos.


Jei išgyvenate ką nors panašaus, mano patirtį galite perskaityti čia: Kaip per 3 mėnesius įveikiau miego problemas.


Ši patirtis man taip pat parodė, kad atsivėrimas gali įvykti netikėtose vietose. Kartais žmogus, nepriklausantis jūsų artimiausiam ratui, išklauso su mažiau išankstinių nuostatų ir nieko iš jūsų nesitiki.


Aplinkos, kurioje sąžiningumas yra laukiamas, kūrimas skatina atvirumą. Galite pradėti mažose erdvėse: pokalbyje su partneriu, šeimos susitikime, draugų susibūrime ar darbo komandoje.


Jei jums sunku paprašyti draugijos ar parodyti savo pažeidžiamumą, šis straipsnis gali padėti: 5 būdai ieškoti draugų ir šeimos paramos, jei nedrįstate.


Ką pasakyti, kad žmogus su jumis kalbėtų atvirai


Prašymas būti nuoširdžiam negarantuoja, kad to sulauksite, tačiau pokalbio pradžios būdas gali daug ką pakeisti. Užuot kaltinę, pabandykite paaiškinti, ką pastebite ir ko jums reikia.


Galite vartoti tokias frazes:



  • „Man labiau patinka žinoti tavo tikrąją nuomonę, net jei ji nesutampa su manąja.“

  • „Jaučiu, kad yra kažkas, apie ką nekalbame. Ar galime ramiai apie tai pasikalbėti?“

  • „Man nereikia, kad sutiktum su manimi. Man reikia suprasti, kaip tu tai matai.“

  • „Jei tave įskaudino ar supykdė kažkas, ką padariau, noriu tai išgirsti tavęs nepertraukdamas.“


Vėliau šį kvietimą turėsite patvirtinti savo veiksmais. Jei prašote nuoširdžios nuomonės ir reaguojate puldami, išjuokdami ar bausdami už nesutikimą, kitas žmogus greičiausiai užsisklęs.


Klausytis nereiškia viskam pritarti ar atsisakyti savo ribų. Tai reiškia leisti žmogui baigti išsakyti savo mintis prieš atsakant. Vėliau galėsite paaiškinti, nesutikti arba atsitraukti, jei išgirstate apie elgesį, kurio nenorite toleruoti.


Kaip ugdyti asertyvų bendravimą


Išmokti asertyvaus bendravimo metodų gali padėti išsakyti tiesą nesukeliant nereikalingos žalos. Tai apima gebėjimą išsakyti konstruktyvią kritiką, aktyviai klausytis ir reguliuoti emocijas sunkaus pokalbio metu.


Prieš kalbėdami paklauskite savęs, ko norite pasiekti. Ar norite išspręsti problemą, suprasti kitą žmogų, ar tiesiog išlieti pyktį? Aiškus tikslas neleidžia pokalbiui virsti priekaištų sankaupa.


Taip pat verta kalbėti apie konkrečius faktus. „Šią savaitę tris kartus pavėlavai, ir tai man sukėlė nerimą“ suteikia daugiau aiškumo nei „tau niekada niekas nerūpi“. Apibendrinimai dažniausiai priverčia kitą žmogų gintis.


Atvirumo rodymas savo elgesiu yra vienas veiksmingiausių būdų jį skatinti. Pripažinti savo klaidas, ribotumus ir pataisyti klaidingą informaciją rodo, kad tiesa neturi būti grėsmė.


Šie įgūdžiai taip pat stiprina draugystes. Jei norite pasigilinti, galite išsisaugoti Septynis žingsnius, kaip susirasti naujų draugų ir sustiprinti senas draugystes.


Kaip atpažinti toksiškus žmones ir nuo jų atsitraukti


Socialiniai tinklai lengvai parodo priešišką žmogiškųjų santykių pusę. Piktavališki komentarai, anonimiškumas ir manipuliacija yra daugelio skaitmeninių erdvių dalis.


Tačiau žalingas žmogus ne visada prisistato akivaizdžiai. Tai gali būti šeimos narys, partneris, draugas ar bendradarbis. Kartais jo elgesys būna subtilus, ir tik po pokalbio su juo pastebite, kad jaučiatės kalti, sutrikę ar nuolat tikrinami.


Stebėkite, ar tai kartojasi. Ar jis pakeičia faktus, kad visada atrodytų auka? Ar neigia pokalbius, kuriuos aiškiai prisimenate? Ar naudoja intymią informaciją, kad jus sugėdintų? Ar prašo iš jūsų nuoširdumo, bet baudžia, kai pasakote tai, ko jis nenori girdėti?


Jums nereikia be galo tęsti pokalbio su žmogumi, kuris tariamą nuoširdumą naudoja tam, kad jus įskaudintų ar manipuliuotų. Galite nustatyti ribas, sumažinti kontaktą arba ieškoti paramos prieš priimdami sprendimą.


Jei manote, kad jus supa žmonės, kurie jus išsekina, perskaitykite Ar turėčiau nuo ko nors atsitraukti?: 6 žingsniai, kaip atsitraukti nuo toksiškų žmonių.


Ką daryti, jei jūsų partneris nėra su jumis nuoširdus


Kai abejonės susijusios su partneriu, nerimas paprastai būna stipresnis. Galite svarstyti, ar jis jums pasako visą tiesą, ar slepia ką nors svarbaus, ar jo žodžiai sutampa su veiksmais.


Jūsų partneris turėtų būti vienas iš žmonių, su kuriais galite jaustis emociškai saugiausiai. Santykiai negali išlikti sveiki, jei nuolat tikrinate žinutes, aiškinatės tylą ar laukiate, kol aptiksite naują prieštaravimą.


Pasirinkite ramų momentą ir kalbėkite apie savo patirtį. Paaiškinkite, koks elgesys sukėlė jūsų abejones, ir venkite pateikti įtarimą taip, tarsi jis jau būtų įrodytas faktas. Klauskite tiesiai ir atkreipkite dėmesį tiek į atsakymą, tiek į norą kalbėtis.


Pavienė gynybiška reakcija nebūtinai įrodo melą. Tačiau dažni prieštaravimai, sąmoningas slėpimas, kaltės vertimas jums ir nuolatinis atsisakymas kalbėtis tikrai verti dėmesio.


Siekti skaidraus dialogo yra sudėtingas, tačiau būtinas kelias bet kuriuose sveikuose santykiuose. Norėdami peržvelgti kitus svarbius aspektus, galite perskaityti Atraskite 8 raktus į sveikus meilės santykius.


Priimti tai, kad negalite kontroliuoti kitų sąžiningumo


Norint kurti santykius, kuriuose vyrautų tiesa, reikia sąmoningų visų dalyvaujančių žmonių pastangų. Neužtenka reikalauti nuoširdumo: taip pat turime išmokti jį priimti, rūpestingai išsakyti ir atitaisyti žalą, kai suklystame.


Nusivylimas jaučiant, kad niekas su mumis nekalba atvirai, nėra vien tarpasmeninė problema. Tai taip pat kolektyvinis iššūkis, susijęs su baime, regimybe ir sunkumu toleruoti skirtingas nuomones.


Autentiškumas ir aiškumas praturtina mūsų ryšius. Jie kuria aplinką, kurioje galime jaustis suprasti, palaikomi ir vertinami. Tačiau tai nereiškia, kad pasieksite, jog visi žmonės būtų su jumis visiškai atviri.


Realybė tokia, kad kai kurie žmonės meluoja. Kiti vienais momentais yra nuoširdūs, o kitais – išsisukinėja. Taip pat yra manančių, kad sako tiesą, nors jų suvokimas yra dalinis arba paveiktas emocijų.


Jūsų užduotis – ne kontroliuoti kiekvieną kito žmogaus žodį, o nuspręsti, kuo pasitikėti, kokias ribas nustatyti ir kaip reaguoti į faktus. Stebėkite nuoseklumą laikui bėgant. Neteiskite visų santykių pagal vieną nesėkmę, tačiau ir neignoruokite modelio, kuris jus skaudina.


Priimti, kad negalite kontroliuoti kitų sąžiningumo, nereiškia susitaikyti. Tai reiškia nustoti vaikytis neįmanomo tikrumo ir susitelkti į tai, kas priklauso nuo jūsų: kalbėti aiškiai, dėmesingai klausytis, prašyti paaiškinimų ir atsitraukti, kai pasitikėjimas pakartotinai sugriaunamas.


O kai nežinomybė atima iš jūsų pernelyg daug ramybės, nepamirškite sugrįžti į savo vidinį centrą. Jums gali padėti šis skaitinys: Ar sunkiai randate vidinę laimę? Perskaitykite tai.