Turinys
Stebėkite Patricia Alegsa Pinterest!
Rasti stabilią laimę ne visuomet paprasta. Kelyje į autentiškesnį gyvenimą dažnai susiduriame su kryžkelėmis, kurios išbando mūsų vidinę ramybę ir tai, kaip vertiname save.
Kaip psichologė ir astrologė, lydėjau daugybę žmonių šiuose emociniuose labirintuose. Šiame darbe derinu psichologines priemones su simboliniu astrologijos požiūriu. Žvaigždės nenulemia nuosprendžio, tačiau jos gali padėti atpažinti poreikius, stiprybes ir modelius, kurių kartais nepastebime.
Visi trokštame jausti laimę ir ramybę, tačiau dažnai jų ieškome ten, kur jos negali ilgai išsilaikyti. Kasdieniai reikalavimai, lyginimasis ir baimė nepateisinti tam tikrų lūkesčių gali nutolinti mus nuo mūsų pačių centro.
Iš tiesų pažinti save nereiškia turėti visus atsakymus. Tai reiškia mokytis stebėti save nebėgant nuo to, ką jauti. Tai taip pat reiškia pripažinti, kas tau naudinga, kas išsekina ir kokie sprendimai jau nebeatspindi žmogaus, kuriuo esi šiandien.
Šis straipsnis – kvietimas smalsiai ir nesmerkiant tyrinėti savo vidinį pasaulį. Čia rasite apmąstymų ir praktinių priemonių, padėsiančių priartėti prie tikresnės laimės, kylančios iš savęs pažinimo, o ne iš poreikio kažką įrodyti.
Esame įpratę galvoti apie laimę kaip apie galutinį tikslą. Įsivaizduojame, kad ji atsiras, kai turėsime tam tikrą darbą, stabilius santykius, daugiau pinigų, kitokį kūną ar pripažinimą, kurio tikimės.
Sakome: „Būsiu laimingas, kai...“ ir sustabdome gyvenimą, kol vaikomės to momento. Problema ta, kad galiausiai pasiekus tikslą pasitenkinimas gali trukti neilgai. Netrukus iškyla kitas reikalavimas, ir vėl jaučiame, kad vis dar kažko trūksta.
Tai nereiškia, kad turėtum atsisakyti savo troškimų. Turėti projektų yra sveika ir tai gali pripildyti tave entuziazmo. Skirtumas tas, kad nereikia kiekvieno tikslo paversti būtina sąlyga, leidžiančia tau jaustis gerai.
Savo vertę taip pat siejame su išoriniais rodikliais. Mus veikia reakcijų į įrašą skaičius, kieno nors tyla, kritika darbe ar lyginimasis su žmonėmis, kurių gyvenimas atrodo tobulas.
Vis dėlto socialiniuose tinkluose rodomos atrinktos akimirkos, o ne visos istorijos. Lygindamas savo įprastas dienas su suredaguota kitų gyvenimo versija, dažniausiai atsiduri nepalankioje padėtyje.
Verta savęs nuoširdžiai paklausti:
Ne visuomet gali pasirinkti, ką jausi. Liūdesys, baimė ir frustracija neišnyksta vien dėl paprasto sprendimo. Tačiau gali pasirinkti, kaip į šias emocijas reaguosi, kiek erdvės skirsi lyginimuisi ir kokius įpročius puoselėsi kasdien.
Kartais gilus pokytis prasideda nuo mažo pasirinkimo: pailsėti be kaltės, nustoti įkyriai tikrinti telefoną, pasakyti „ne“ arba pripažinti, kad tau reikia paramos.
Jeigu nori į savo rutiną įtraukti paprastų veiksmų, gali būti naudinga perskaityti 7 paprastus įpročius, kurie kiekvieną dieną padarys tave laimingesnį.
Siekti priėmimo yra žmogiška. Mums reikia ryšių, priklausymo jausmo ir meilės. Sunkumas atsiranda tuomet, kai visa tavo savivertė priklauso nuo kitų reakcijų.
Galbūt įkeli nuotrauką, nes nori pasidalyti peizažu, prisiminimu ar akimirka, kuri tave sujaudino. Tačiau ją paskelbęs pradedi tikrinti reakcijas. Jei sulauki mažiau dėmesio, nei tikėjaisi, tai, kas buvo gražu, praranda dalį savo vertės.
Tas pats gali vykti ir meilėje. Gali idealizuoti žmogų ir manyti, kad jo pasirinkimas patvirtins, jog esi vertas meilės. To nepastebėdamas atiduodi savo gerovę į rankas žmogui, kuris taip pat turi abejonių, ribų ir savų poreikių.
Santykiai gali lydėti tavo laimę, tačiau jie neturėtų būti vienintelis tavo vertės įrodymas. Kai pripažįsti, kad jau esi visavertis žmogus, gali kurti ryšį iš noro dalytis, o ne iš nuolatinės baimės būti paliktas.
Tai nereiškia, kad turi tapti abejingas. Tai reiškia išklausyti nuomones, bet automatiškai nepaversti jų tiesa. Gali priimti kritiką, ją išanalizuoti ir nuspręsti, ar joje yra kažko naudingo. Taip pat gali ją atmesti, kai ji kyla iš projekcijos, priešiškumo ar nežinojimo.
Norėdamas pradėti mažinti priklausomybę nuo pritarimo, išbandyk šį pratimą:
Kalbama ne apie atsiribojimą ar apsimetimą, kad tau nieko nereikia. Kalbama apie vidinio pagrindo kūrimą, kad kitų žmonių meilė būtų palyda, o ne deguonis. Jei ši tema tau artima, taip pat gali padėti straipsnis apie kaip ugdyti meilę sau be kaltės ir gėdos.
Kartais taip susitelkiame į savo svajonių įgyvendinimą, kad pamirštame patirti patį kelią. Dirbame, laukiame ir stengiamės manydami, jog galėsime pailsėti, kai viskas bus išspręsta.
Tačiau gyvenimas retai kada būna visiškai sutvarkytas. Pasibaigus vienam rūpesčiui gali atsirasti kitas. Todėl mokytis atpažinti pilnatvės akimirkas dabartyje yra taip pat svarbu, kaip judėti pirmyn į ateitį.
Jaustis pilnaverčiam nereiškia būti linksmam visą laiką. Tai taip pat nereiškia neigti problemą ar per prievartą jaustis dėkingam, kai kenči. Pilnatvė – tai gebėjimas būti savo tikrame gyvenime, su jo šviesiomis pusėmis ir sunkumais, nesusiaurinant jo iki to, ko tau dar trūksta.
Gali turėti sudėtingą dieną ir vis tiek mėgautis pokalbiu. Gali jausti liūdesį ir rasti palengvėjimą vaikščiodamas. Gali išgyventi neapibrėžtumą ir pripažinti, kad yra žmonių, išteklių ar gebėjimų, kurie tave palaiko.
Kai tavo mintys pernelyg nuklysta į priekį, sugrįžk prie ko nors konkretaus:
Šis sugrįžimas į dabartį stebuklingai neišsprendžia problemų. Vis dėlto jis gali neleisti nerimui užimti visos psichinės erdvės. Jei tau sunku reguliuoti tai, ką jauti, gali gilintis naudodamasis šiomis praktinėmis emocijų valdymo strategijomis.
Taip pat siūlau perskaityti Kaip įveikti ateities baimę: dabarties galia, jei pastebi, kad neapibrėžtumas trukdo mėgautis tuo, kas jau yra.
Daugelis žmonių painioja priėmimą su susitaikymu. Jie mano, kad priimti save reiškia nustoti tobulėti arba pateisinti bet kokį elgesį. Taip nėra.
Priimti save reiškia nustoti blogai su savimi elgtis vien todėl, kad esi netobulas žmogus. Iš šios vietos gali pripažinti klaidą, atitaisyti žalą ir keistis. Nuolatinė gėda, priešingai, dažnai paralyžiuoja arba skatina slėpti tai, su kuo reikia dirbti.
Gali pasakyti: „Man nepatinka ši mano reakcija ir noriu išmokti ją valdyti“, nepadarydamas išvados: „Esu visiška katastrofa.“ Gali pripažinti, kad santykiai baigėsi, bet neinterpretuoti to kaip įrodymo, kad nesugebi priimti meilės. Gali bijoti ir vis tiek judėti pirmyn mažais žingsniais.
Autentiškumas taip pat reikalauja peržiūrėti vaidmenis, kuriuos sukūrei, kad įtiktum. Galbūt visada rodaisi stiprus, nes išmokai, jog išreikšti skausmą yra pavojinga. Gal sakai „taip“, kad išvengtum konfliktų, arba slepi savo interesus bijodamas pasirodyti keistas.
Paklausk savęs: kaip elgčiausi, jei man nereikėtų niekam daryti įspūdžio? Atsakymas gali nurodyti paprastus, bet labai svarbius troškimus: daugiau miegoti, sugrįžti prie pomėgio, paprašyti pagalbos, kalbėti nuoširdžiai ar nebesilaikyti ryšio, kuris tave išsekina.
Vidinė laimė auga, kai yra darna tarp to, ką jauti, ko tau reikia ir kaip gyveni. Ši darna niekada nebūna tobula, tačiau ją galima praktikuoti.
Prisimenu vieną žmogų, kurį, norėdama apsaugoti jo tapatybę, pavadinsiu Danieliumi. Jis buvo Avinas ir išreiškė daug savybių, simboliškai siejamų su šiuo ženklu: iniciatyvumą, intensyvumą, drąsą ir didžiulį judėjimo poreikį.
Danielius atrodė pasitikintis savimi. Jis visada turėjo naują projektą ir rasdavo būdą išlikti užimtas. Tačiau už šios energijos slypėjo nepasitenkinimas. Kiekvienas pasiekimas kurį laiką jį džiugindavo, o vėliau vėl atsirasdavo tuštuma.
Mūsų pokalbiuose pastebėjome, kad jis laimės ieškojo per rezultatus ir pripažinimą. Jam reikėjo jausti, kad jis juda pirmyn greičiau nei kiti. Kai nesulaukdavo tikėtos reakcijos, nusivildavo ir imdavosi kito tikslo, kad susigrąžintų veržlumo pojūtį.
Pasiūliau jam pažvelgti į savo Avino energiją ne kaip į problemą, bet kaip į išteklių, kuriam reikėjo krypties. Idėja buvo ne užgesinti jo ugnį, o panaudoti ją vidiniam pasauliui apšviesti.
Kadangi jam buvo sunku ilgai išbūti ramiai, pradėjome nuo jo asmenybei tinkamų praktikų. Jis kelias minutes vaikščiodavo be telefono ir atkreipdavo dėmesį į savo mintis. Jis taip pat rašė dienoraštį, kuriame fiksavo, ką pasiekė, bet svarbiausia – kaip jautėsi proceso metu.
Iš pradžių jis pavertė pratimą dar viena varžybų forma. Jis norėjo jį atlikti „teisingai“ ir greitai pasiekti rezultatų. Pamažu suprato, kad savęs pažinimas neveikia kaip lenktynės. Būna aiškumo dienų, o kitomis galime tik pripažinti, kad esame pavargę ar sutrikę.
Danielius pradėjo sau kelti kitokius klausimus. Užuot galvojęs vien: „Ką dabar turiu užkariauti?“, jis klausė: „Ko bandau išvengti, nuolat būdamas užimtas?“ Šis klausimas leido jam atpažinti baimę pasijusti nepakankamai vertingu, kai nieko nekuria ir nepasiekia.
Laikui bėgant jis pradėjo džiaugtis savo pasiekimais nenaudodamas jų kaip vienintelio asmeninės vertės mato. Jis įtraukė tylos akimirkų ir išmoko kalbėti apie savo emocijas su patikimais žmonėmis. Jo veržlumas neišnyko. Jis tapo sąmoningesnis ir mažiau priklausomas nuo išorinio žvilgsnio.
Pokytis neįvyko per vieną dieną. Buvo pažangos, pasipriešinimo ir grįžimo prie senų įpročių. Vis dėlto Danielius įsitikino, kad gali jaustis gyvas neprivalėdamas nuolat įrodinėti savo svarbos.
Nėra vienodos formulės visiems. Kiekvienas žmogus turi savo istoriją, išteklius ir savą tempą. Vis dėlto šios praktikos gali padėti sukurti švelnesnį ryšį su savimi:
Tau nebūtina nuolat jaustis gerai, kad judėtum pirmyn. Skausmas keičiasi, sunkūs etapai praeina, o pagalbos prašymas nepadaro tavęs silpnu. Jei kančia yra intensyvi, užsitęsusi arba trukdo kasdieniam gyvenimui, apsvarstyk galimybę pasikonsultuoti su psichikos sveikatos specialistu.
Tavo gerovė neprasideda tą dieną, kai tapsi tobula savo versija. Ji prasideda tada, kai nusprendi elgtis su savimi pagarbiai net ir abejonių akivaizdoje, pripažinti jau nueitą kelią ir kurti gyvenimą, kuris labiau atspindi tavo vertybes.
Galbūt šiandien nerasi galutinio atsakymo. Vis dėlto gali padovanoti sau kelias buvimo čia ir dabar minutes, sumažinti vieną nereikalingą reikalavimą ir įsiklausyti į tai, ko jau seniai tau reikia. Kartais vidinė laimė įžengia pro tas mažas duris, kurias pagaliau išdrįsti atverti.
Kaip psichologė ir astrologė, lydėjau daugybę žmonių šiuose emociniuose labirintuose. Šiame darbe derinu psichologines priemones su simboliniu astrologijos požiūriu. Žvaigždės nenulemia nuosprendžio, tačiau jos gali padėti atpažinti poreikius, stiprybes ir modelius, kurių kartais nepastebime.
Visi trokštame jausti laimę ir ramybę, tačiau dažnai jų ieškome ten, kur jos negali ilgai išsilaikyti. Kasdieniai reikalavimai, lyginimasis ir baimė nepateisinti tam tikrų lūkesčių gali nutolinti mus nuo mūsų pačių centro.
Iš tiesų pažinti save nereiškia turėti visus atsakymus. Tai reiškia mokytis stebėti save nebėgant nuo to, ką jauti. Tai taip pat reiškia pripažinti, kas tau naudinga, kas išsekina ir kokie sprendimai jau nebeatspindi žmogaus, kuriuo esi šiandien.
Šis straipsnis – kvietimas smalsiai ir nesmerkiant tyrinėti savo vidinį pasaulį. Čia rasite apmąstymų ir praktinių priemonių, padėsiančių priartėti prie tikresnės laimės, kylančios iš savęs pažinimo, o ne iš poreikio kažką įrodyti.
Kodėl taip sunku rasti vidinę laimę
Esame įpratę galvoti apie laimę kaip apie galutinį tikslą. Įsivaizduojame, kad ji atsiras, kai turėsime tam tikrą darbą, stabilius santykius, daugiau pinigų, kitokį kūną ar pripažinimą, kurio tikimės.
Sakome: „Būsiu laimingas, kai...“ ir sustabdome gyvenimą, kol vaikomės to momento. Problema ta, kad galiausiai pasiekus tikslą pasitenkinimas gali trukti neilgai. Netrukus iškyla kitas reikalavimas, ir vėl jaučiame, kad vis dar kažko trūksta.
Tai nereiškia, kad turėtum atsisakyti savo troškimų. Turėti projektų yra sveika ir tai gali pripildyti tave entuziazmo. Skirtumas tas, kad nereikia kiekvieno tikslo paversti būtina sąlyga, leidžiančia tau jaustis gerai.
Savo vertę taip pat siejame su išoriniais rodikliais. Mus veikia reakcijų į įrašą skaičius, kieno nors tyla, kritika darbe ar lyginimasis su žmonėmis, kurių gyvenimas atrodo tobulas.
Vis dėlto socialiniuose tinkluose rodomos atrinktos akimirkos, o ne visos istorijos. Lygindamas savo įprastas dienas su suredaguota kitų gyvenimo versija, dažniausiai atsiduri nepalankioje padėtyje.
Verta savęs nuoširdžiai paklausti:
- Kodėl leidžiu kitų žmonių nuomonei nulemti, kiek esu vertas?
- Ką bandau įrodyti ir kam?
- Ar siekiu to, ko iš tiesų noriu, ar lūkesčio, kurį išmokau turėti?
- Kuri mano gyvenimo dalis jau yra vertinga, nors dar nėra tobula?
Ne visuomet gali pasirinkti, ką jausi. Liūdesys, baimė ir frustracija neišnyksta vien dėl paprasto sprendimo. Tačiau gali pasirinkti, kaip į šias emocijas reaguosi, kiek erdvės skirsi lyginimuisi ir kokius įpročius puoselėsi kasdien.
Kartais gilus pokytis prasideda nuo mažo pasirinkimo: pailsėti be kaltės, nustoti įkyriai tikrinti telefoną, pasakyti „ne“ arba pripažinti, kad tau reikia paramos.
Jeigu nori į savo rutiną įtraukti paprastų veiksmų, gali būti naudinga perskaityti 7 paprastus įpročius, kurie kiekvieną dieną padarys tave laimingesnį.
Kaip nustoti ieškoti išorinio pritarimo
Siekti priėmimo yra žmogiška. Mums reikia ryšių, priklausymo jausmo ir meilės. Sunkumas atsiranda tuomet, kai visa tavo savivertė priklauso nuo kitų reakcijų.
Galbūt įkeli nuotrauką, nes nori pasidalyti peizažu, prisiminimu ar akimirka, kuri tave sujaudino. Tačiau ją paskelbęs pradedi tikrinti reakcijas. Jei sulauki mažiau dėmesio, nei tikėjaisi, tai, kas buvo gražu, praranda dalį savo vertės.
Tas pats gali vykti ir meilėje. Gali idealizuoti žmogų ir manyti, kad jo pasirinkimas patvirtins, jog esi vertas meilės. To nepastebėdamas atiduodi savo gerovę į rankas žmogui, kuris taip pat turi abejonių, ribų ir savų poreikių.
Santykiai gali lydėti tavo laimę, tačiau jie neturėtų būti vienintelis tavo vertės įrodymas. Kai pripažįsti, kad jau esi visavertis žmogus, gali kurti ryšį iš noro dalytis, o ne iš nuolatinės baimės būti paliktas.
Tai nereiškia, kad turi tapti abejingas. Tai reiškia išklausyti nuomones, bet automatiškai nepaversti jų tiesa. Gali priimti kritiką, ją išanalizuoti ir nuspręsti, ar joje yra kažko naudingo. Taip pat gali ją atmesti, kai ji kyla iš projekcijos, priešiškumo ar nežinojimo.
Norėdamas pradėti mažinti priklausomybę nuo pritarimo, išbandyk šį pratimą:
- Atpažink neseną situaciją, kurioje ieškojai patvirtinimo.
- Užrašyk, ką tikėjaisi gauti: pagyrimą, dėmesį, saugumą ar patvirtinimą.
- Paklausk savęs, kaip dalį to galėtum suteikti sau pats.
- Pasirink veiksmą, atitinkantį tavo vertybes, net jei niekas jo nepamatys ir nepagirs.
Kalbama ne apie atsiribojimą ar apsimetimą, kad tau nieko nereikia. Kalbama apie vidinio pagrindo kūrimą, kad kitų žmonių meilė būtų palyda, o ne deguonis. Jei ši tema tau artima, taip pat gali padėti straipsnis apie kaip ugdyti meilę sau be kaltės ir gėdos.
Pilnatvė praktikuojama dabartyje
Kartais taip susitelkiame į savo svajonių įgyvendinimą, kad pamirštame patirti patį kelią. Dirbame, laukiame ir stengiamės manydami, jog galėsime pailsėti, kai viskas bus išspręsta.
Tačiau gyvenimas retai kada būna visiškai sutvarkytas. Pasibaigus vienam rūpesčiui gali atsirasti kitas. Todėl mokytis atpažinti pilnatvės akimirkas dabartyje yra taip pat svarbu, kaip judėti pirmyn į ateitį.
Jaustis pilnaverčiam nereiškia būti linksmam visą laiką. Tai taip pat nereiškia neigti problemą ar per prievartą jaustis dėkingam, kai kenči. Pilnatvė – tai gebėjimas būti savo tikrame gyvenime, su jo šviesiomis pusėmis ir sunkumais, nesusiaurinant jo iki to, ko tau dar trūksta.
Gali turėti sudėtingą dieną ir vis tiek mėgautis pokalbiu. Gali jausti liūdesį ir rasti palengvėjimą vaikščiodamas. Gali išgyventi neapibrėžtumą ir pripažinti, kad yra žmonių, išteklių ar gebėjimų, kurie tave palaiko.
Kai tavo mintys pernelyg nuklysta į priekį, sugrįžk prie ko nors konkretaus:
- Apžvelk penkis daiktus aplink save.
- Švelniai kvėpuok, neversdamas savęs tai daryti tobulai.
- Atpažink dabartinę emociją ir suteik jai pavadinimą.
- Paklausk savęs, ko tau reikia per artimiausias dešimt minučių, o ne visam gyvenimui.
Šis sugrįžimas į dabartį stebuklingai neišsprendžia problemų. Vis dėlto jis gali neleisti nerimui užimti visos psichinės erdvės. Jei tau sunku reguliuoti tai, ką jauti, gali gilintis naudodamasis šiomis praktinėmis emocijų valdymo strategijomis.
Taip pat siūlau perskaityti Kaip įveikti ateities baimę: dabarties galia, jei pastebi, kad neapibrėžtumas trukdo mėgautis tuo, kas jau yra.
Kaip priimti save neatsisakant augti
Daugelis žmonių painioja priėmimą su susitaikymu. Jie mano, kad priimti save reiškia nustoti tobulėti arba pateisinti bet kokį elgesį. Taip nėra.
Priimti save reiškia nustoti blogai su savimi elgtis vien todėl, kad esi netobulas žmogus. Iš šios vietos gali pripažinti klaidą, atitaisyti žalą ir keistis. Nuolatinė gėda, priešingai, dažnai paralyžiuoja arba skatina slėpti tai, su kuo reikia dirbti.
Gali pasakyti: „Man nepatinka ši mano reakcija ir noriu išmokti ją valdyti“, nepadarydamas išvados: „Esu visiška katastrofa.“ Gali pripažinti, kad santykiai baigėsi, bet neinterpretuoti to kaip įrodymo, kad nesugebi priimti meilės. Gali bijoti ir vis tiek judėti pirmyn mažais žingsniais.
Autentiškumas taip pat reikalauja peržiūrėti vaidmenis, kuriuos sukūrei, kad įtiktum. Galbūt visada rodaisi stiprus, nes išmokai, jog išreikšti skausmą yra pavojinga. Gal sakai „taip“, kad išvengtum konfliktų, arba slepi savo interesus bijodamas pasirodyti keistas.
Paklausk savęs: kaip elgčiausi, jei man nereikėtų niekam daryti įspūdžio? Atsakymas gali nurodyti paprastus, bet labai svarbius troškimus: daugiau miegoti, sugrįžti prie pomėgio, paprašyti pagalbos, kalbėti nuoširdžiai ar nebesilaikyti ryšio, kuris tave išsekina.
Vidinė laimė auga, kai yra darna tarp to, ką jauti, ko tau reikia ir kaip gyveni. Ši darna niekada nebūna tobula, tačiau ją galima praktikuoti.
Istorija apie savęs pažinimą ir laimę
Prisimenu vieną žmogų, kurį, norėdama apsaugoti jo tapatybę, pavadinsiu Danieliumi. Jis buvo Avinas ir išreiškė daug savybių, simboliškai siejamų su šiuo ženklu: iniciatyvumą, intensyvumą, drąsą ir didžiulį judėjimo poreikį.
Danielius atrodė pasitikintis savimi. Jis visada turėjo naują projektą ir rasdavo būdą išlikti užimtas. Tačiau už šios energijos slypėjo nepasitenkinimas. Kiekvienas pasiekimas kurį laiką jį džiugindavo, o vėliau vėl atsirasdavo tuštuma.
Mūsų pokalbiuose pastebėjome, kad jis laimės ieškojo per rezultatus ir pripažinimą. Jam reikėjo jausti, kad jis juda pirmyn greičiau nei kiti. Kai nesulaukdavo tikėtos reakcijos, nusivildavo ir imdavosi kito tikslo, kad susigrąžintų veržlumo pojūtį.
Pasiūliau jam pažvelgti į savo Avino energiją ne kaip į problemą, bet kaip į išteklių, kuriam reikėjo krypties. Idėja buvo ne užgesinti jo ugnį, o panaudoti ją vidiniam pasauliui apšviesti.
Kadangi jam buvo sunku ilgai išbūti ramiai, pradėjome nuo jo asmenybei tinkamų praktikų. Jis kelias minutes vaikščiodavo be telefono ir atkreipdavo dėmesį į savo mintis. Jis taip pat rašė dienoraštį, kuriame fiksavo, ką pasiekė, bet svarbiausia – kaip jautėsi proceso metu.
Iš pradžių jis pavertė pratimą dar viena varžybų forma. Jis norėjo jį atlikti „teisingai“ ir greitai pasiekti rezultatų. Pamažu suprato, kad savęs pažinimas neveikia kaip lenktynės. Būna aiškumo dienų, o kitomis galime tik pripažinti, kad esame pavargę ar sutrikę.
Danielius pradėjo sau kelti kitokius klausimus. Užuot galvojęs vien: „Ką dabar turiu užkariauti?“, jis klausė: „Ko bandau išvengti, nuolat būdamas užimtas?“ Šis klausimas leido jam atpažinti baimę pasijusti nepakankamai vertingu, kai nieko nekuria ir nepasiekia.
Laikui bėgant jis pradėjo džiaugtis savo pasiekimais nenaudodamas jų kaip vienintelio asmeninės vertės mato. Jis įtraukė tylos akimirkų ir išmoko kalbėti apie savo emocijas su patikimais žmonėmis. Jo veržlumas neišnyko. Jis tapo sąmoningesnis ir mažiau priklausomas nuo išorinio žvilgsnio.
Pokytis neįvyko per vieną dieną. Buvo pažangos, pasipriešinimo ir grįžimo prie senų įpročių. Vis dėlto Danielius įsitikino, kad gali jaustis gyvas neprivalėdamas nuolat įrodinėti savo svarbos.
Pratimai laimei ir vidinei ramybei puoselėti
Nėra vienodos formulės visiems. Kiekvienas žmogus turi savo istoriją, išteklius ir savą tempą. Vis dėlto šios praktikos gali padėti sukurti švelnesnį ryšį su savimi:
- Užrašyk, kas jau yra tavo gyvenime. Prieš miegą pasižymėk tris konkrečias akimirkas, kurios suteikė palengvėjimo, susidomėjimo ar džiaugsmo. Jos neprivalo būti nepaprastos.
- Sumažink vieną lyginimosi šaltinį. Kelioms dienoms nutildyk paskyrą, dėl kurios jautiesi nepakankamas, ir stebėk, kas pasikeičia tavo nuotaikoje.
- Padaryk ką nors to nerodydamas kitiems. Gamink, piešk, vaikščiok ar klausykis muzikos nepaversdamas šios patirties įrašu.
- Peržiūrėk savo lūkesčius. Paklausk savęs, ar gyvenimas, kurio sieki, atitinka tavo troškimus, ar tai, ką kiti laiko sėkme.
- Rūpinkis savo ryšiais. Būk arčiau tų, kurie leidžia tau būti savimi, gerbia tavo ribas ir džiaugiasi tavo augimu nekonkuruodami su tavimi.
- Prašyk paramos, kai jos reikia. Vidinė laimė nereikalauja visko išspręsti vienumoje. Pokalbis su patikimu žmogumi ar profesionalios pagalbos paieška taip pat yra rūpinimasis savimi.
Tau nebūtina nuolat jaustis gerai, kad judėtum pirmyn. Skausmas keičiasi, sunkūs etapai praeina, o pagalbos prašymas nepadaro tavęs silpnu. Jei kančia yra intensyvi, užsitęsusi arba trukdo kasdieniam gyvenimui, apsvarstyk galimybę pasikonsultuoti su psichikos sveikatos specialistu.
Tavo gerovė neprasideda tą dieną, kai tapsi tobula savo versija. Ji prasideda tada, kai nusprendi elgtis su savimi pagarbiai net ir abejonių akivaizdoje, pripažinti jau nueitą kelią ir kurti gyvenimą, kuris labiau atspindi tavo vertybes.
Galbūt šiandien nerasi galutinio atsakymo. Vis dėlto gali padovanoti sau kelias buvimo čia ir dabar minutes, sumažinti vieną nereikalingą reikalavimą ir įsiklausyti į tai, ko jau seniai tau reikia. Kartais vidinė laimė įžengia pro tas mažas duris, kurias pagaliau išdrįsti atverti.
