Turinys
- Kaip kurti sveikus įpročius nereikalaujant iš savęs tobulos rutinos
- Kodėl joga tinka vieniems žmonėms, bet ne visiems
- Emocinė gerovė yra daugiau nei streso mažinimas
- Autentiškumas – raktas į didesnę laimę
- Kaip įsiklausyti į savo poreikius ir atrasti, kas tau naudinga
- Gerovės rutina, kuri iš tiesų panaši į tave
Stebėkite Patricia Alegsa Pinterest!
Savo, kaip psichologės, profesinėje veikloje lydėjau daugybę žmonių jų laimės paieškose. Tai būsena, kurios visi trokštame, tačiau kartais ji, regis, tolsta juo labiau stengiamės ją pasiekti.
Per konsultacijas, pokalbius ir apmąstymams skirtas erdves dalijausi įrankiais, galinčiais nušviesti kelią į pilnesnį gyvenimą.
Tačiau mano požiūris neapsiriboja tradicinėmis gerovės praktikomis. Man taip pat įdomu tyrinėti, kaip asmenybė, emocijos, patirtys ir net astrologija gali padėti mums suprasti savo sprendimus.
Savęs pažinimas leidžia atpažinti, ko mums iš tikrųjų reikia. Jis taip pat padeda atskirti savą troškimą nuo lūkesčio, kurį perėmėme, nes jis atrodė teisingas.
Tokios praktikos kaip joga daugeliui žmonių teikia vertingos naudos. Jos gali skatinti kūno judėjimą, sąmoningą kvėpavimą ir ryšį su dabarties akimirka. Tačiau mano patirtis man parodė, kad yra dar kai kas gilesnio: laimė – tai ne formulės kopijavimas, o atradimas, kas leidžia tau autentiškai jaustis savimi.
Laimė taip pat nėra nekintamas tikslas. Tai savęs atradimo, priėmimo ir meilės sau procesas. Jame būna šviesių dienų ir kitų, labiau painių. Svarbu ne visą laiką jaustis gerai, o išmokti įsiklausyti į save net tada, kai neturi visų atsakymų.
Šiame straipsnyje noriu pasidalyti savo patirtimi ir keliomis praktinėmis idėjomis, kurias sukaupiau per daugelį metų. Gali jas pritaikyti savo kasdieniame gyvenime, nepriklausomai nuo savo Zodiako ženklo ar dvasinių įsitikinimų.
Kviečiu skaityti atvira mintimi. Ne tam, kad kartotum kiekvieną žingsnį, o kad atrastum, kurios iš šių minčių atliepia tave.
Tavo transformacija prasideda ne tada, kai sukuri tobulą rutiną. Ji prasideda tada, kai atkreipi dėmesį į tai, ką tavo vidus jau seniai bando tau pasakyti.
Prieš kurį laiką pajutau poreikį įsisavinti sveikesnius įpročius, kad sustiprinčiau savo emocinę gerovę. Norėjau ugdyti didesnį dėkingumą už tai, kas mano gyvenime gera, ir išmokti geriau valdyti nerimą dėl netikėtumų.
Nusprendžiau pradėti nuo jogos. Iš šalies ji atrodė kaip prieinama, rami ir paprasta praktika. Įsivaizdavau, kad kiekvieną užsiėmimą baigsiu tyloje nurimusia galva ir iškart pajustu pusiausvyros jausmu.
Tikrovė buvo kitokia.
Per pirmąjį užsiėmimą nustebau, kiek daug prakaitavau bandydama išlaikyti pusiausvyrą įvairiose pozose. Mano riešai judėjo, kojos drebėjo, o aš stengiausi laikytis nurodymų nenugriūdama. Tuo pat metu mėginau sulenkti kelius, ištiesti nugarą ir ramiai kvėpuoti.
Tai nebuvo neigiama patirtis, tačiau ji taip pat nepriminė to harmoningo vaizdo, kurį buvau susikūrusi.
Kitą dieną atsisėdau ant pagalvėlės medituoti. Kreipiau dėmesį į kiekvieną įkvėpimą ir iškvėpimą, nors nebuvau pasiruošusi aplinkos ir aiškiai nežinojau, ką tikiuosi pajusti.
Trečią dieną tęsiau jogą. Vėliau pasigaminau glotnutį ir jį gėriau skaitydama, stengdamasi nepasiduoti skaitmeninėms distrakcijoms. Keletą minučių man pavyko atsitraukti nuo telefono ir sulėtinti tempą.
Ketvirtą dieną grįžau prie savo gilaus kvėpavimo ritualo. Nepaisant pastangų, vis dar jaučiau nerimą ir nepasitenkinimą. Viena mano dalis manė, kad turėčiau tęsti, nes tai sveika. Kita dalis ėmė klausti, ar man iš tiesų patinka tai, ką darau.
Dažnai kartojama mintis, kad įpročiui susiformuoti reikia 21 dienos. Iš tikrųjų kiekvienam žmogui reikia skirtingo laiko. Nuoseklumas padeda, tačiau įprotį sunku išlaikyti, jei jis gimsta vien iš pareigos, kaltės ar noro būti panašiam į ką nors kitą.
Tuo laikotarpiu mano asmeninė erdvė buvo tvarkingesnė nei bet kada. Kiekvieną rytą rasdavau progą susitvarkyti tai, kas buvo aplink mane: išplauti indus, surinkti drabužius, išvėdinti kambarį ir pasikloti lovą.
Anksčiau šios užduotys galėdavo susikaupti tiek, kad jausdavausi gyvenanti katastrofos zonoje. Laikui bėgant lovos paklojimas tapo paprasta ir malonia mano rutinos dalimi. Tai padėdavo pradėti dieną su mažu tvarkos pojūčiu.
Tačiau su joga taip nenutiko.
Galiausiai supratau, kodėl man buvo sunku laikytis šios naujos rutinos: man nepatiko ją praktikuoti. Jogoje nebuvo nieko blogo. Tiesiog tuo metu tai nebuvo priemonė, kuri geriausiai atliepė mane.
Šis skirtumas svarbus. Atsisakyti praktikos, kuri tau nepadeda, ne visuomet reiškia disciplinos stoką. Kartais tai reiškia, kad mokaisi įsiklausyti į save.
Jei nori gilintis į šias paieškas, taip pat gali perskaityti Laimės atradimas: esminis savipagalbos vadovas.
Mane žavi žmonės, kurie nuoširdžiai mėgaujasi joga.
Turiu svainę, kuri yra jogos mokytoja. Ji daugiausia maitinasi augaliniais produktais, sportuoja ir, regis, dėl savo disciplinos gyvena gana subalansuotą gyvenimą.
Negaliu žinoti, ar ji gyvena be streso, nes niekas nėra visiškai apsaugotas nuo rūpesčių. Tačiau pastebėjau, kad daugelis žmonių, kurie medituoja, praktikuoja jogą ir sulėtina savo kasdienį tempą, joje randa tikrą gerovės šaltinį.
Todėl pagalvojau: „Jeigu tai padeda joms, galbūt bus naudinga ir man.“
Ir iš dalies tai buvo tiesa. Kvėpavimas ir judesys man suteikė malonių akimirkų. Vis dėlto supratau, kad to nepakanka, jog jausčiausi patenkinta. Tuomet ėmiau klausti savęs, ko man iš tikrųjų reikia.
Atsakymas išryškėjo per mintyse jau kurį laiką besisukantį rūpestį: neskyriau pakankamai erdvės tam, ką iš tiesų norėjau daryti.
Taip nutinka daugeliui žmonių. Augant atsakomybės ima užpildyti kiekvieną dienos kampelį. Darbas, namai, partneris, šeima ir nebaigti reikalai reikalauja dėmesio. Kai galiausiai atsiranda laisva akimirka, esame pernelyg pavargę, kad ja pasinaudotume.
Būdama dvidešimties galėjau lengviau teikti pirmenybę sau. Artėjant prie trisdešimties gyvenimas jau buvo kitaip sudėliotas. Turėjau profesinę karjerą ir savarankiškų darbų. Turėjau butą, rūpinausi pagyvenusiu tėvu ir buvau ištekėjusi.
Grįžusi iš darbo jausdavau, kad kūrybinė kibirkštis jau išblėsusi. Trokšdavau tik apsivilkti pižamą, ką nors suvalgyti ir pailsėti.
Apie pusę dešimtos vakaro, kai nuovargis slėgė ir nuo susikaupusio miego trūkumo pradėdavau nerišliai kalbėti, užplūsdavo nemalonus jausmas: praėjo dar viena diena, per kurią nepadariau to, ko iš tikrųjų norėjau.
Šis ciklas kartojosi metų metus ir, regis, nutrūkdavo tik tada, kai po atostogų grįždavau atsinaujinusi.
Po kelionių jausdavausi kupina energijos. Vėl tikėdavau savo galimybėmis ir kurdavau planus rašyti, tapyti bei rūpintis savimi. Tačiau netrukus vėl grįždavo atidėti žadintuvai, pareigos ir įprotis pirmiausia pasirūpinti kitų poreikiais.
Kai pagaliau ateidavo laikas skirti laiko sau, būdavau fiziškai ir psichologiškai išsekusi.
Todėl praktikuodama jogą, skaičiuodama kvėpavimus ar ruošdama glotnučius su sėklomis jaučiau nerimą ir neryžtingumą. Ne todėl, kad šios veiklos būtų neteisingos, bet todėl, kad savo menką asmeninį laiką naudojau rutinai, kuri neatliepė mano giliausių troškimų.
Gerovė neturėtų virsti dar viena užduotimi, kuria bandai įrodyti, kad viską darai teisingai. Jei sveika rutina tau kelia nuolatinį spaudimą, verta savęs paklausti, ar nereikia jos pritaikyti, supaprastinti arba pakeisti.
Ilgą laiką maniau, kad gerovės programos pirmiausia skirtos stresui mažinti. Vėliau supratau, kad ši funkcija tėra viena jų tikrosios paskirties dalių.
Man streso mažinimas reiškė vakare išsimaudyti vonioje, prieš miegą pasiruošti drabužius, atsikelti turint pakankamai laiko, suvalgyti maistingus pusryčius ir atlikti savo veiklas neskubant iš vienos vietos į kitą.
Visa tai padėdavo. Tai suteikdavo struktūros ir mano dienas padarydavo šiek tiek švelnesnes. Tačiau nebūtinai leisdavo jaustis gyvai.
Man iš tiesų pilnatvę teikė laiko rezervavimas rašyti temomis, kurios mane žavėjo, ir galimybė būti kūrybingai savo tempu.
Taip pat mėgau tapyti ir tyrinėti skirtingas meninės raiškos formas. Jausdavau ypatingą džiaugsmą užbaigusi kūrinį ar pamačiusi paskelbtą ką nors, ką buvau parašiusi. Nereikėjo, kad tai būtų tobula. Svarbiausia buvo atpažinti dalį savęs tame, ką sukūriau.
Man patikdavo sėdėti lauke su puodeliu šviežiai paruoštos kavos. Kartais fotografuodavau savo šunį. Kitais kartais stebėdavau kraštovaizdį, šviesą ant lapų ar debesų formas.
Šias paprastas veiklas siejo vienas dalykas: jos leido man išreikšti, kas iš tikrųjų esu.
Rūpinimasis savimi ne visuomet atrodo taip, kaip tai rodoma socialiniuose tinkluose. Tai gali būti šokis tvarkant namus, neskubus maisto gaminimas, augalų priežiūra, romano skaitymas, rašymas užrašų knygelėje ar pasivaikščiojimas klausantis muzikos.
Svarbiausia, kaip jautiesi tai darydamas. Veikla gali būti sveika ir vis tiek tau netinkama. Ji taip pat gali keistis priklausomai nuo gyvenimo etapo, kurį išgyveni.
Jei reikia daugiau priemonių kasdienei įtampai mažinti nesilaikant griežtų formulių, šis straipsnis apie paprastus savęs priežiūros įpročius kasdieniam stresui palengvinti gali padėti rasti kryptį.
Autentiškumas man tapo svarbiu laimės šaltiniu, nes išmokau mylėti save tokią, kokia esu.
Vertinu savo stilių, humoro jausmą ir mintis, gimstančias mano viduje, net jei jos ne visuomet tobulos. Taip pat mėgaujuosi jausmu, kuris kyla dalijantis idėjomis su kitais žmonėmis ir kai pokalbis įkvepia pažvelgti į ką nors kitu kampu.
Pasitenkinimas pasiekimais gali įgyti daug formų. Jis ne visuomet reiškia svarbaus pripažinimo sulaukimą. Kartais jis slypi užbaigtoje atidėtoje užduotyje, išsakytuose jausmuose, apgintoje riboje ar grįžime prie apleisto pomėgio.
Joga nėra vienas pagrindinių mano pomėgių. Vis dėlto pripažįstu jos vertę ir gerbiu tuos, kurie joje randa gerovę. Nereikia niekinti praktikos, kad galėtum pripažinti, jog ji ne tau.
Supratau, kad bandymas kopijuoti kitų žmonių laimės formules atitolino mane nuo to, kas iš tiesų su manimi rezonavo. Kuo labiau stengiausi atrodyti disciplinuota, subalansuota ar dvasiškai rami, tuo mažiau erdvės palikdavau savo tikrajai asmenybei.
Gyventi autentiškai nereiškia visuomet daryti tai, ko nori, neatsižvelgiant į kitus. Tai reiškia pripažinti savo vertybes, poreikius ir ribas. Taip pat tai reiškia priimti sprendimus, kurie nuolat neprieštarauja tam, ką jauti.
Jei ilgą laiką taikeisi prie išorinių lūkesčių, gali padėti perskaityti šį vadovą, kaip atrasti savo tikrąjį „aš“ ir gyventi autentiškiau.
Noriu pasidalyti tikrąja paslaptimi, kurią atradau šiame procese: tau nereikia tapti kitu žmogumi, kad būtum vertas laimingesnio gyvenimo.
Mylėti save gali būti sudėtinga. Išlaikyti pozityvų požiūrį taip pat gali būti sunku, ypač kai išgyveni netektis, nežinomybę ar išsekimą. Bus akimirkų, kai abejosi savimi, savo sprendimais ar situacija, kurioje esi.
Pakilimai ir nuosmukiai yra gyvenimo dalis ir veikia mūsų emocijas. Negalime visko kontroliuoti. Bandymas tai daryti dažniausiai tik didina nerimą ir nusivylimą.
Tačiau galime atkreipti dėmesį į tuos vidinius signalus, kurie pasirodo vėl ir vėl. Galbūt jau mėnesius trokšti piešti. Gal nori rašyti, studijuoti ką nors naujo, pailsėti be kaltės jausmo ar užsirašyti į tas bėgimo varžybas, kuriose svajoji dalyvauti.
Įsiklausyti į save nereiškia, kad privalai per vieną dieną pakeisti visą savo gyvenimą. Gali pradėti nuo mažo žingsnio.
Naudingas klausimas: „Ar tai priartina mane prie savęs, ar tik padeda man atitikti įvaizdį, kaip turėčiau gyventi?“
Tavo atsakymas laikui bėgant gali keistis. Tai, kas padeda šiandien, rytoj galbūt nebepadės. Emocinei gerovei reikia lankstumo, o ne tobulumo.
Taip pat svarbu prisiminti, kad meilė sau nereiškia, jog kiekvieną dienos sekundę sau patinki. Ji kuriama tada, kai elgiesi su savimi pagarbiai net ir nesaugumo akimirkomis. Jei kuri šį santykį su savimi, gali pasigilinti šiame straipsnyje apie kaip kurti meilę sau be kaltės ir gėdos.
Nereikia atsisakyti jogos, meditacijos ar bet kurios kitos populiarios praktikos. Jei šios veiklos tau patinka, palik joms vietos. Tačiau nepaversk jų prievole, dėl kurios jautiesi nepakankamas.
Tavo rutina gali apimti judėjimą, poilsį, kūrybą ir ryšį su kitais žmonėmis. Ji taip pat gali būti labai paprasta. Galbūt tau reikia dvidešimt minučių pasivaikščioti, paskambinti brangiam žmogui, ramiai pasigaminti maisto ar kuriam laikui išjungti telefoną.
Gera gerovės rutina nėra įspūdingiausia. Tai ta, kurios gali laikytis neišduodamas savęs.
Prieš pradėdamas naują įprotį, paklausk savęs, kodėl jo nori. Ar sieki pailsėti, jaustis energingesnis, išreikšti save, susigrąžinti dėmesio sutelkimą ar užmegzti ryšį su savo kūnu? Aiškus tikslas leis pasirinkti nuoseklią praktiką.
Nebausk savęs, jei kas nors neveikia. Kelio koregavimas taip pat yra augimo dalis. Kartais atsisakius rutinos, kuri tavęs nebėra atspindi, atsiranda erdvės daug prasmingesnei patirčiai.
Gali skaityti toliau čia: Ar stengiesi atrasti vidinę laimę? Perskaityk tai.
Laimė galbūt neatsiras tobuloje pozoje, nepriekaištingai sutvarkytuose namuose ar dienotvarkėje, pilnoje sveikų įpročių. Ji gali būti toje akimirkoje, kai nustoji reikalauti iš savęs svetimo gyvenimo ir pradedi kurti tokį, kuris iš tiesų jaučiasi tavo. 🌿
Per konsultacijas, pokalbius ir apmąstymams skirtas erdves dalijausi įrankiais, galinčiais nušviesti kelią į pilnesnį gyvenimą.
Tačiau mano požiūris neapsiriboja tradicinėmis gerovės praktikomis. Man taip pat įdomu tyrinėti, kaip asmenybė, emocijos, patirtys ir net astrologija gali padėti mums suprasti savo sprendimus.
Savęs pažinimas leidžia atpažinti, ko mums iš tikrųjų reikia. Jis taip pat padeda atskirti savą troškimą nuo lūkesčio, kurį perėmėme, nes jis atrodė teisingas.
Tokios praktikos kaip joga daugeliui žmonių teikia vertingos naudos. Jos gali skatinti kūno judėjimą, sąmoningą kvėpavimą ir ryšį su dabarties akimirka. Tačiau mano patirtis man parodė, kad yra dar kai kas gilesnio: laimė – tai ne formulės kopijavimas, o atradimas, kas leidžia tau autentiškai jaustis savimi.
Laimė taip pat nėra nekintamas tikslas. Tai savęs atradimo, priėmimo ir meilės sau procesas. Jame būna šviesių dienų ir kitų, labiau painių. Svarbu ne visą laiką jaustis gerai, o išmokti įsiklausyti į save net tada, kai neturi visų atsakymų.
Šiame straipsnyje noriu pasidalyti savo patirtimi ir keliomis praktinėmis idėjomis, kurias sukaupiau per daugelį metų. Gali jas pritaikyti savo kasdieniame gyvenime, nepriklausomai nuo savo Zodiako ženklo ar dvasinių įsitikinimų.
Kviečiu skaityti atvira mintimi. Ne tam, kad kartotum kiekvieną žingsnį, o kad atrastum, kurios iš šių minčių atliepia tave.
Tavo transformacija prasideda ne tada, kai sukuri tobulą rutiną. Ji prasideda tada, kai atkreipi dėmesį į tai, ką tavo vidus jau seniai bando tau pasakyti.
Kaip kurti sveikus įpročius nereikalaujant iš savęs tobulos rutinos
Prieš kurį laiką pajutau poreikį įsisavinti sveikesnius įpročius, kad sustiprinčiau savo emocinę gerovę. Norėjau ugdyti didesnį dėkingumą už tai, kas mano gyvenime gera, ir išmokti geriau valdyti nerimą dėl netikėtumų.
Nusprendžiau pradėti nuo jogos. Iš šalies ji atrodė kaip prieinama, rami ir paprasta praktika. Įsivaizdavau, kad kiekvieną užsiėmimą baigsiu tyloje nurimusia galva ir iškart pajustu pusiausvyros jausmu.
Tikrovė buvo kitokia.
Per pirmąjį užsiėmimą nustebau, kiek daug prakaitavau bandydama išlaikyti pusiausvyrą įvairiose pozose. Mano riešai judėjo, kojos drebėjo, o aš stengiausi laikytis nurodymų nenugriūdama. Tuo pat metu mėginau sulenkti kelius, ištiesti nugarą ir ramiai kvėpuoti.
Tai nebuvo neigiama patirtis, tačiau ji taip pat nepriminė to harmoningo vaizdo, kurį buvau susikūrusi.
Kitą dieną atsisėdau ant pagalvėlės medituoti. Kreipiau dėmesį į kiekvieną įkvėpimą ir iškvėpimą, nors nebuvau pasiruošusi aplinkos ir aiškiai nežinojau, ką tikiuosi pajusti.
Trečią dieną tęsiau jogą. Vėliau pasigaminau glotnutį ir jį gėriau skaitydama, stengdamasi nepasiduoti skaitmeninėms distrakcijoms. Keletą minučių man pavyko atsitraukti nuo telefono ir sulėtinti tempą.
Ketvirtą dieną grįžau prie savo gilaus kvėpavimo ritualo. Nepaisant pastangų, vis dar jaučiau nerimą ir nepasitenkinimą. Viena mano dalis manė, kad turėčiau tęsti, nes tai sveika. Kita dalis ėmė klausti, ar man iš tiesų patinka tai, ką darau.
Dažnai kartojama mintis, kad įpročiui susiformuoti reikia 21 dienos. Iš tikrųjų kiekvienam žmogui reikia skirtingo laiko. Nuoseklumas padeda, tačiau įprotį sunku išlaikyti, jei jis gimsta vien iš pareigos, kaltės ar noro būti panašiam į ką nors kitą.
Tuo laikotarpiu mano asmeninė erdvė buvo tvarkingesnė nei bet kada. Kiekvieną rytą rasdavau progą susitvarkyti tai, kas buvo aplink mane: išplauti indus, surinkti drabužius, išvėdinti kambarį ir pasikloti lovą.
Anksčiau šios užduotys galėdavo susikaupti tiek, kad jausdavausi gyvenanti katastrofos zonoje. Laikui bėgant lovos paklojimas tapo paprasta ir malonia mano rutinos dalimi. Tai padėdavo pradėti dieną su mažu tvarkos pojūčiu.
Tačiau su joga taip nenutiko.
Galiausiai supratau, kodėl man buvo sunku laikytis šios naujos rutinos: man nepatiko ją praktikuoti. Jogoje nebuvo nieko blogo. Tiesiog tuo metu tai nebuvo priemonė, kuri geriausiai atliepė mane.
Šis skirtumas svarbus. Atsisakyti praktikos, kuri tau nepadeda, ne visuomet reiškia disciplinos stoką. Kartais tai reiškia, kad mokaisi įsiklausyti į save.
Jei nori gilintis į šias paieškas, taip pat gali perskaityti Laimės atradimas: esminis savipagalbos vadovas.
Kodėl joga tinka vieniems žmonėms, bet ne visiems
Mane žavi žmonės, kurie nuoširdžiai mėgaujasi joga.
Turiu svainę, kuri yra jogos mokytoja. Ji daugiausia maitinasi augaliniais produktais, sportuoja ir, regis, dėl savo disciplinos gyvena gana subalansuotą gyvenimą.
Negaliu žinoti, ar ji gyvena be streso, nes niekas nėra visiškai apsaugotas nuo rūpesčių. Tačiau pastebėjau, kad daugelis žmonių, kurie medituoja, praktikuoja jogą ir sulėtina savo kasdienį tempą, joje randa tikrą gerovės šaltinį.
Todėl pagalvojau: „Jeigu tai padeda joms, galbūt bus naudinga ir man.“
Ir iš dalies tai buvo tiesa. Kvėpavimas ir judesys man suteikė malonių akimirkų. Vis dėlto supratau, kad to nepakanka, jog jausčiausi patenkinta. Tuomet ėmiau klausti savęs, ko man iš tikrųjų reikia.
Atsakymas išryškėjo per mintyse jau kurį laiką besisukantį rūpestį: neskyriau pakankamai erdvės tam, ką iš tiesų norėjau daryti.
Taip nutinka daugeliui žmonių. Augant atsakomybės ima užpildyti kiekvieną dienos kampelį. Darbas, namai, partneris, šeima ir nebaigti reikalai reikalauja dėmesio. Kai galiausiai atsiranda laisva akimirka, esame pernelyg pavargę, kad ja pasinaudotume.
Būdama dvidešimties galėjau lengviau teikti pirmenybę sau. Artėjant prie trisdešimties gyvenimas jau buvo kitaip sudėliotas. Turėjau profesinę karjerą ir savarankiškų darbų. Turėjau butą, rūpinausi pagyvenusiu tėvu ir buvau ištekėjusi.
Grįžusi iš darbo jausdavau, kad kūrybinė kibirkštis jau išblėsusi. Trokšdavau tik apsivilkti pižamą, ką nors suvalgyti ir pailsėti.
Apie pusę dešimtos vakaro, kai nuovargis slėgė ir nuo susikaupusio miego trūkumo pradėdavau nerišliai kalbėti, užplūsdavo nemalonus jausmas: praėjo dar viena diena, per kurią nepadariau to, ko iš tikrųjų norėjau.
Šis ciklas kartojosi metų metus ir, regis, nutrūkdavo tik tada, kai po atostogų grįždavau atsinaujinusi.
Po kelionių jausdavausi kupina energijos. Vėl tikėdavau savo galimybėmis ir kurdavau planus rašyti, tapyti bei rūpintis savimi. Tačiau netrukus vėl grįždavo atidėti žadintuvai, pareigos ir įprotis pirmiausia pasirūpinti kitų poreikiais.
Kai pagaliau ateidavo laikas skirti laiko sau, būdavau fiziškai ir psichologiškai išsekusi.
Todėl praktikuodama jogą, skaičiuodama kvėpavimus ar ruošdama glotnučius su sėklomis jaučiau nerimą ir neryžtingumą. Ne todėl, kad šios veiklos būtų neteisingos, bet todėl, kad savo menką asmeninį laiką naudojau rutinai, kuri neatliepė mano giliausių troškimų.
Gerovė neturėtų virsti dar viena užduotimi, kuria bandai įrodyti, kad viską darai teisingai. Jei sveika rutina tau kelia nuolatinį spaudimą, verta savęs paklausti, ar nereikia jos pritaikyti, supaprastinti arba pakeisti.
Emocinė gerovė yra daugiau nei streso mažinimas
Ilgą laiką maniau, kad gerovės programos pirmiausia skirtos stresui mažinti. Vėliau supratau, kad ši funkcija tėra viena jų tikrosios paskirties dalių.
Man streso mažinimas reiškė vakare išsimaudyti vonioje, prieš miegą pasiruošti drabužius, atsikelti turint pakankamai laiko, suvalgyti maistingus pusryčius ir atlikti savo veiklas neskubant iš vienos vietos į kitą.
Visa tai padėdavo. Tai suteikdavo struktūros ir mano dienas padarydavo šiek tiek švelnesnes. Tačiau nebūtinai leisdavo jaustis gyvai.
Man iš tiesų pilnatvę teikė laiko rezervavimas rašyti temomis, kurios mane žavėjo, ir galimybė būti kūrybingai savo tempu.
Taip pat mėgau tapyti ir tyrinėti skirtingas meninės raiškos formas. Jausdavau ypatingą džiaugsmą užbaigusi kūrinį ar pamačiusi paskelbtą ką nors, ką buvau parašiusi. Nereikėjo, kad tai būtų tobula. Svarbiausia buvo atpažinti dalį savęs tame, ką sukūriau.
Man patikdavo sėdėti lauke su puodeliu šviežiai paruoštos kavos. Kartais fotografuodavau savo šunį. Kitais kartais stebėdavau kraštovaizdį, šviesą ant lapų ar debesų formas.
Šias paprastas veiklas siejo vienas dalykas: jos leido man išreikšti, kas iš tikrųjų esu.
Rūpinimasis savimi ne visuomet atrodo taip, kaip tai rodoma socialiniuose tinkluose. Tai gali būti šokis tvarkant namus, neskubus maisto gaminimas, augalų priežiūra, romano skaitymas, rašymas užrašų knygelėje ar pasivaikščiojimas klausantis muzikos.
Svarbiausia, kaip jautiesi tai darydamas. Veikla gali būti sveika ir vis tiek tau netinkama. Ji taip pat gali keistis priklausomai nuo gyvenimo etapo, kurį išgyveni.
Jei reikia daugiau priemonių kasdienei įtampai mažinti nesilaikant griežtų formulių, šis straipsnis apie paprastus savęs priežiūros įpročius kasdieniam stresui palengvinti gali padėti rasti kryptį.
Autentiškumas – raktas į didesnę laimę
Autentiškumas man tapo svarbiu laimės šaltiniu, nes išmokau mylėti save tokią, kokia esu.
Vertinu savo stilių, humoro jausmą ir mintis, gimstančias mano viduje, net jei jos ne visuomet tobulos. Taip pat mėgaujuosi jausmu, kuris kyla dalijantis idėjomis su kitais žmonėmis ir kai pokalbis įkvepia pažvelgti į ką nors kitu kampu.
Pasitenkinimas pasiekimais gali įgyti daug formų. Jis ne visuomet reiškia svarbaus pripažinimo sulaukimą. Kartais jis slypi užbaigtoje atidėtoje užduotyje, išsakytuose jausmuose, apgintoje riboje ar grįžime prie apleisto pomėgio.
Joga nėra vienas pagrindinių mano pomėgių. Vis dėlto pripažįstu jos vertę ir gerbiu tuos, kurie joje randa gerovę. Nereikia niekinti praktikos, kad galėtum pripažinti, jog ji ne tau.
Supratau, kad bandymas kopijuoti kitų žmonių laimės formules atitolino mane nuo to, kas iš tiesų su manimi rezonavo. Kuo labiau stengiausi atrodyti disciplinuota, subalansuota ar dvasiškai rami, tuo mažiau erdvės palikdavau savo tikrajai asmenybei.
Gyventi autentiškai nereiškia visuomet daryti tai, ko nori, neatsižvelgiant į kitus. Tai reiškia pripažinti savo vertybes, poreikius ir ribas. Taip pat tai reiškia priimti sprendimus, kurie nuolat neprieštarauja tam, ką jauti.
Jei ilgą laiką taikeisi prie išorinių lūkesčių, gali padėti perskaityti šį vadovą, kaip atrasti savo tikrąjį „aš“ ir gyventi autentiškiau.
Kaip įsiklausyti į savo poreikius ir atrasti, kas tau naudinga
Noriu pasidalyti tikrąja paslaptimi, kurią atradau šiame procese: tau nereikia tapti kitu žmogumi, kad būtum vertas laimingesnio gyvenimo.
Mylėti save gali būti sudėtinga. Išlaikyti pozityvų požiūrį taip pat gali būti sunku, ypač kai išgyveni netektis, nežinomybę ar išsekimą. Bus akimirkų, kai abejosi savimi, savo sprendimais ar situacija, kurioje esi.
Pakilimai ir nuosmukiai yra gyvenimo dalis ir veikia mūsų emocijas. Negalime visko kontroliuoti. Bandymas tai daryti dažniausiai tik didina nerimą ir nusivylimą.
Tačiau galime atkreipti dėmesį į tuos vidinius signalus, kurie pasirodo vėl ir vėl. Galbūt jau mėnesius trokšti piešti. Gal nori rašyti, studijuoti ką nors naujo, pailsėti be kaltės jausmo ar užsirašyti į tas bėgimo varžybas, kuriose svajoji dalyvauti.
Įsiklausyti į save nereiškia, kad privalai per vieną dieną pakeisti visą savo gyvenimą. Gali pradėti nuo mažo žingsnio.
- Skirk penkiolika minučių veiklai, kuri tau iš tiesų patinka.
- Stebėk, kurios užduotys suteikia ramybės, o kurias atlieki vien dėl spaudimo.
- Paklausk savęs, ką darytum su laisvu laiku, jei niekas tavęs neteistų.
- Užrašyk, kurios dienos akimirkos leidžia jaustis energingiausiai.
- Išbandyk naujas rutinas neverčiant savęs jų laikytis amžinai.
Naudingas klausimas: „Ar tai priartina mane prie savęs, ar tik padeda man atitikti įvaizdį, kaip turėčiau gyventi?“
Tavo atsakymas laikui bėgant gali keistis. Tai, kas padeda šiandien, rytoj galbūt nebepadės. Emocinei gerovei reikia lankstumo, o ne tobulumo.
Taip pat svarbu prisiminti, kad meilė sau nereiškia, jog kiekvieną dienos sekundę sau patinki. Ji kuriama tada, kai elgiesi su savimi pagarbiai net ir nesaugumo akimirkomis. Jei kuri šį santykį su savimi, gali pasigilinti šiame straipsnyje apie kaip kurti meilę sau be kaltės ir gėdos.
Gerovės rutina, kuri iš tiesų panaši į tave
Nereikia atsisakyti jogos, meditacijos ar bet kurios kitos populiarios praktikos. Jei šios veiklos tau patinka, palik joms vietos. Tačiau nepaversk jų prievole, dėl kurios jautiesi nepakankamas.
Tavo rutina gali apimti judėjimą, poilsį, kūrybą ir ryšį su kitais žmonėmis. Ji taip pat gali būti labai paprasta. Galbūt tau reikia dvidešimt minučių pasivaikščioti, paskambinti brangiam žmogui, ramiai pasigaminti maisto ar kuriam laikui išjungti telefoną.
Gera gerovės rutina nėra įspūdingiausia. Tai ta, kurios gali laikytis neišduodamas savęs.
Prieš pradėdamas naują įprotį, paklausk savęs, kodėl jo nori. Ar sieki pailsėti, jaustis energingesnis, išreikšti save, susigrąžinti dėmesio sutelkimą ar užmegzti ryšį su savo kūnu? Aiškus tikslas leis pasirinkti nuoseklią praktiką.
Nebausk savęs, jei kas nors neveikia. Kelio koregavimas taip pat yra augimo dalis. Kartais atsisakius rutinos, kuri tavęs nebėra atspindi, atsiranda erdvės daug prasmingesnei patirčiai.
Gali skaityti toliau čia: Ar stengiesi atrasti vidinę laimę? Perskaityk tai.
Laimė galbūt neatsiras tobuloje pozoje, nepriekaištingai sutvarkytuose namuose ar dienotvarkėje, pilnoje sveikų įpročių. Ji gali būti toje akimirkoje, kai nustoji reikalauti iš savęs svetimo gyvenimo ir pradedi kurti tokį, kuris iš tiesų jaučiasi tavo. 🌿
