8 pamokos, kurias išmokau iš terapijos

1. 1. Skirtumas tarp ribų ir sienų
2. 2. Pažeidžiamumas nereiškia silpnumo.
3. 3. Iššūkis mylėti žmones be jokių sąlygų
4. 4. Mūsų traumos pagrįstumas yra svarbus, nesvarbu, kaip ji lyginama su kitomis.
5. 5. Neskirkite per daug dėmesio neigiamoms emocijoms, tačiau neignoruokite jų.
6. 6. Raktas į sėkmingus gydymo rezultatus yra mūsų pastangos.
7. 7. Tikra meilė yra besąlygiška, tačiau santykiai turi būti grindžiami pasitikėjimu ir ribomis.
8. 8. Gedėjimo procesas neturi aiškaus ir apibrėžto laiko.

1. Skirtumas tarp ribų ir sienų

 Ribos yra būtina ir sveika gyvenimo dalis, skirta nustatyti, kas mūsų elgesyje yra teisinga, o kas ne.

Nustatydami ribas galime gyventi laimingiau, o mūsų santykiai - visavertiškiau.

 Nors iš pradžių ribų nustatymas gali būti bauginantis, nuoširdūs žmonės jas gerbs ir supras jų svarbą.

 Skirtingai nei ribos, sienos statomos reaguojant į praeities traumas.

 Nors sienų statymas gali būti tam tikra apsaugos forma, laikui bėgant jis tampa žalingas.

 Sienos ne tik apsaugo nuo žmonių ir daiktų, bet ir uždaro mus ir neleidžia mums augti bei tobulėti.

 Traumos procesui reikia laiko ir erdvės, kad būtų galima susidoroti su emocijomis, todėl statydami sieną aplink trauminę patirtį ją tik dar labiau pabloginame.

 Kuo ilgiau siena stovi, tuo sunkiau ją nugriauti.

2. Pažeidžiamumas nereiškia silpnumo.

 Susidūrimas su pažeidžiamumu gali būti bauginantis, nes tai reiškia, kad susiduriame su tuo, kas gali mus sužeisti. Tačiau jei vengiame jaustis pažeidžiami, bijodami, kad kas nors gali nutikti ne taip, ne tik atimame iš savęs galimybę mėgautis gilesniais ryšiais, bet ir darome sau meškos paslaugą.

Atsiverdami ir būdami pažeidžiami, savo gyvenimą praturtiname dėl to sustiprėjusiais santykiais.

 Be to, įsitvirtiname mintyje, kad esame pakankamai stiprūs, kad susidurtume su savo ribotumais.

 Tiesa, kad pažeidžiamumas dažnai gali sukelti kančią, tačiau per patirtį galima išmokti ir atrasti naudos.

 Jei neleisime sau būti pažeidžiami, niekada neaugsime ir nesimokysime.

Neigdami savo pažeidžiamumą, užkertame kelią mus mylintiems žmonėms, kurie negali mūsų palaikyti.

 Neįsileisdami kitų į savo didžiausio emocionalumo akimirkas, iš tikrųjų sakome jiems, kad nepasitikime jų gebėjimu rūpintis savo jausmais.

 Jausti tai, ką jaučiame, yra gerai, ir svarbu, kad galėtume išreikšti savo jausmus žmonėms, kuriais pasitikime ir kurie mus myli.

3. Iššūkis mylėti žmones be jokių sąlygų

 Kartais sunku mylėti žmogų, kai nežinome jo savivertės ir dorybių, kurias jis turi savyje.

 Trokšdami, kad mylimi žmonės suprastų savo vertę, norėtume, kad jie pamatytų savo galimybes mūsų akimis.

Pasineriame į iliuziją, kad, jei jiems parodytume pakankamai meilės, jie galėtų mylėti save taip pat stipriai, kaip ir mes.

 Tačiau iš tikrųjų taip būna retai.

 Kai žmogus yra save naikinančioje mąstysenoje, meilė iš išorės negali padėti jam išbristi iš tokios būsenos.

 Vienintelis būdas, kaip jie gali išmokti mylėti save, yra darbas įveikiant traumas ir melą, kurie paskatino juos manyti, kad jie nenusipelno meilės.

 Tik tada atrasite vidinę meilę sau.

Kol neatrasite šios meilės sau, jums bus neįmanoma patikėti, kad kas nors jus myli be paslėptų motyvų.

 Todėl raktas į besąlygišką meilę kitiems yra priimti juos tokius, kokie jie yra, vengti neigiamų vertinimų ir leisti jiems būti tokiais, kokie jie yra visa savo esybe.

4. Mūsų traumos pagrįstumas yra svarbus, nesvarbu, kaip ji lyginama su kitomis.

Labai svarbu suprasti, kad nereikia savęs lyginti su kitais žmonėmis.

 Kiekvienas žmogus gyvena pagal savo patirtį ir išteklius, todėl nesąžininga lyginti.

 Kartais, sutikę žmogų, kuris patyrė siaubingą patirtį, galime sumenkinti savo pačių neigiamą patirtį, manydami, kad ji nesvarbi, palyginti su kita. Galbūt imsime manyti, kad neturėtume blogai jaustis dėl tam tikrų dalykų, jei yra kitų žmonių, išgyvenančių rimtesnes situacijas.

 Tačiau svarbu patvirtinti savo traumą, nesvarbu, kaip ji palyginama su kito žmogaus trauma. Jei ji paveikė mūsų gyvenimą ir mus sužeidė, mūsų patirtis yra pagrįsta.

 Pripažindami savo traumos pagrįstumą galime ją išgyventi, suprasti ir išmokti augti aplink ją.

 Todėl neturėtume sumenkinti savo neigiamų patirčių, o jas priimti ir susidurti su jomis, kad jas įveiktume.

5. Neskirkite per daug dėmesio neigiamoms emocijoms, tačiau neignoruokite jų.

Posakį "apsimetinėk, kol tau pavyks" daugelis iš mūsų yra girdėję kažkada gyvenime.

 Mums buvo įskiepyta mintis, kad jei jaučiamės liūdni ar nusiminę, turėtume apsimesti, kad tas jausmas neegzistuoja, kol stebuklingai išnyks.

 Buvome mokomi, kad priimti emocijas, užuot jas ignoravus, yra blogai.

 Jei neleidžiame sau pajusti to, ką jaučiame, nesvarbu, gerai ar blogai, atimame iš savęs galimybę suprasti emociją ir tai, kas paskatino mus taip jaustis.

Emocijos ateina ir praeina kaip bangos.

 Jei leisime sau jas užlieti, kai banga pasiekia piką, turėsime jėgų tęsti kelionę, kai banga atslūgs.

 Kita vertus, jei kovosime prieš emocijų srovę, audrai praūžus liksime be jėgų judėti į priekį.

 Neturėtume per daug laiko praleisti mąstydami apie šias neigiamas emocijas, tačiau taip pat neturėtume jų ignoruoti ar su jomis kovoti.

 Jei leisime sau gyventi emocijomis, kai jos mus užplūsta, galėsime jas apdoroti ir įveikti.

6. Raktas į sėkmingus gydymo rezultatus yra mūsų pastangos.

 Kaip ir kitose gyvenimo srityse, terapijos pažanga ir nauda tiesiogiai priklauso nuo to, kiek atsidavimo ir atsidavimo įdedame į terapiją.

Neužtenka lankyti užsiėmimus, papasakoti terapeutui savo išgyvenimus, išklausyti jo patarimų ir viską pamiršti iki kito susitikimo.

 Tai būtų tas pats, kaip eiti į mokyklą, sėdėti klasėje, klausytis mokytojo, bet nerašyti užrašų ir nesimokyti, o paskui tikėtis gauti gerus pažymius per egzaminą.

 Jei sveikas strategijas ir įgūdžius, kuriuos mums padeda išsiugdyti terapeutas, nuosekliai praktikuosime kasdieniame gyvenime, teigiami rezultatai bus daug didesni nei pasyvus terapijos dalyvis.

7. Tikra meilė yra besąlygiška, tačiau santykiai turi būti grindžiami pasitikėjimu ir ribomis.

Sunku suprasti, kad meilė ir santykiai nėra tas pats.

 Kaip žmonės, meilę esame linkę sieti su santykiais - su partneriu, šeima ar artimais draugais.

 Tačiau, nors turime besąlygiškai mylėti savo gyvenimo žmones, kad santykiai būtų sveiki, turime turėti ribas ir gerbti vienas kito asmeninę erdvę.

 Tikra meilė turėtų būti besąlygiška, tačiau santykiai yra kitokie.

 Kad jie būtų sveiki, jie turi būti grindžiami abipusiu pasitikėjimu ir ribomis, dėl kurių turi susitarti ir kurių turi laikytis abi šalys.

 Jei vienas asmuo nesilaiko jūsų santykių ribų, galite ir toliau mylėti tą asmenį, tačiau kartais būtina laikytis atokiau, kad nepakenktumėte abiejų susijusių šalių emocinei sveikatai.

8. Gedėjimo procesas neturi aiškaus ir apibrėžto laiko.

 Žmogaus smegenys yra įrankis, skirtas informacijai suprasti ir apdoroti. Mes ieškome dėsningumų ir sekų, tačiau žmogaus emocijos ne visada atitinka šią logiką.

 Todėl daugeliu atvejų logika ir emocijos susiduria.

Kai patiriame nemalonius jausmus, ieškome termino jiems įveikti.

 Tačiau sielvartas taip neveikia.

 Sielvarto proceso metu gali atsitikti taip, kad kaip tik tada, kai manėme, jog judame į priekį, būna dienų ar net mėnesių, kai jaučiame, kad einame atgal. Tai ne regresas, o tiesiog nenuspėjama sielvarto eiga.

 Kuo labiau stengiamės jį suprasti, tuo sudėtingesnis jis tampa.

 Todėl geriausia, ką galime padaryti, tai leisti sau eiti kartu su emocijomis, žinant, kad jos galiausiai baigsis, net jei tam tikru metu jaučiame, kad jos yra svarbi mūsų pačių dalis.

 Eidami per sielvarto procesą, pradedame pastebėti mažas ramybės akimirkas, kurios leidžia mums kvėpuoti.

 Tačiau tada emocijos vėl užplūsta.

 Taigi būtent tomis palengvėjimo akimirkomis svarbiausia priminti sau, kad vieną dieną vėl jausimės gerai.

Prenumeruokite nemokamą savaitinį horoskopą

Avinas Dvyniai Jautis Liūtas Mergelė Ožiaragis Šaulys Skorpionas Svarstyklės Vandenis Vėžys Žuvys