Per savo, kaip psichologės, karjerą mačiau labai gilių pokyčių. Kai kurie jų prasidėjo nuo pokalbio, knygos ar iš pažiūros nedidelio sprendimo. Vis dėlto visus juos siejo vienas bendras bruožas: žmogus nustojo laukti, kol kas nors ateis jo išgelbėti, ir ėmė aktyviai dalyvauti savo paties pokytyje.



Kaip atpažinti emocinius barjerus, kuriuos kuriate patys



Stebina, kaip lengvai galime, to nė nepastebėdami, iškelti vidines sienas. Norime pasiekti tikslą, pradėti projektą, pakeisti darbą ar gyventi autentiškiau. Žinome, ko norime, tačiau kažkas mus sustabdo kaip tik prieš žengiant žingsnį.



Tada laukiame. Ieškome tobulo momento, visiško užtikrintumo ar ženklo, patvirtinančio, kad nesuklysime. Taip pat galime trokšti, kad kas nors mums leistų, pastūmėtų į priekį ar užtikrintų, jog turime viską, ko reikia.



Problema ta, kad tas idealus momentas retai kada ateina. Kad ir kiek svarstytume apie nežinomybę, niekas nepasikeičia, kol nepradedame veikti.



Tai nereiškia, kad turite pulti į priekį neapgalvotai ar ignoruoti savo baimes. Tai reiškia pripažinti, kad galite judėti pirmyn net ir jausdami abejones. Drąsa ne visada jaučiama kaip stiprybė. Kartais ji atrodo kaip neišsiųsto laiško išsiuntimas, pagalbos paprašymas, dešimt minučių skirtų užduočiai pradėti ar pasakymas to, ką tylėjote mėnesiais.



Norite išbandyti ką nors naujo? Ženkite pirmą žingsnį.
Norite pasikeisti? Pakeiskite vieną konkretų elgesio įprotį.
Yra kažkas, ką turite padaryti? Pasirinkite datą ir pradėkite.



Idėja atrodo paprasta, tačiau ją įgyvendinti gali būti sunku. Ir aš pati laukiau išorinių ženklų, kurie patvirtintų mano mintis, svajones ir kūrybines idėjas. Norėjau išgirsti iš kitų, kad esu pakankama ir galiu pasitikėti savo sprendimais.



Vis dėlto net ir gavus teigiamų žodžių, nesaugumo jausmas gali išlikti. Joks pagyrimas ilgai mūsų nepalaiko, jei viduje ir toliau abejojame savo verte.



Kaip nustoti ieškoti išorinio patvirtinimo



Savęs patvirtinimas prasideda tada, kai pripažįstate tai, ką jaučiate, ir jums nereikia, kad tai patvirtintų kitas žmogus. Tai nereiškia manyti, kad visada esate teisūs. Tai reiškia priimti, jog jūsų emocijos, poreikiai ir troškimai nusipelno būti išgirsti.



Motyvuojančios frazės gali suteikti palengvėjimą. Knygos, pokalbiai ir tinklalaidės taip pat gali padėti rasti kryptį. Tačiau jokia frazė savaime nepakeis jūsų požiūrio į save. Pokytis atsiranda tuomet, kai tą įkvėpimą paverčiate kasdieniais sprendimais.



Todėl nenoriu apsiriboti vien pasakymu „jūs esate pakankami“. Verčiau kviečiu pastebėti, kur vis dar laukiate, kad kiti laikytų jus gebančiais, vertingais ar vertais meilės. Tas laukimas gali tapti nematomu narvu.



Paklauskite savęs: ką šiandien daryčiau, jei man nereikėtų niekam nieko įrodinėti? Galbūt ilsėtumėtės be kaltės jausmo, nustatytumėte ribą, grįžtumėte prie idėjos arba pripažintumėte, kad jums reikia artumo. Norint giliau pažvelgti į šį procesą, gali būti naudinga paskaityti apie kaip ugdyti savivertę be kaltės ir gėdos.



Psichologinio barjero įveikimas paprastai neįvyksta per vieną kartą. Jis pasiekiamas kartojant veiksmus, kurie parodo, kad galite savimi pasitikėti.



Tikra patirtis apie savipagalbos galią



Yra viena istorija, kurią ypač prisimenu, nes ji atspindi, kaip svarbu prisiimti aktyvų vaidmenį savo pačių sveikimo procese.



Su Elena susipažinau motyvaciniame pokalbyje apie savipagalbos potencialą įveikiant asmeninius sunkumus. Ji ką tik buvo praradusi darbą ir beveik tuo pat metu išgyveno santykių nutrūkimą. Ji jautėsi pasimetusi ir neturėjo jėgų įsivaizduoti kitokios ateities.



Po pokalbio pasikalbėjome. Rekomendavau jai knygą apie savivertę ir emocinį atsigavimą. Taip pat paaiškinau kai ką svarbaus: skaitymas gali ją lydėti, tačiau tikrasis darbas yra pritaikyti tai, ką išmoko, ir sąžiningai pažvelgti į save.



Elena į pasiūlymą sureagavo su tam tikru skepticizmu. Vis dėlto ji sutiko pabandyti.



Po kelių mėnesių gavau iš jos laišką. Ji pasakojo, kad ta knyga tapo švyturiu tamsiausiomis jos akimirkomis. Ji ne tik ją perskaitė. Ji atliko pratimus, rašė apie savo emocijas ir leido sau pripažinti mintis, kurių anksčiau vengė.



Ji pradėjo praktikuoti dėkingumą, išsikėlė mažus tikslus ir pamažu susigrąžino pasitikėjimą savimi. Ji taip pat įtraukė meditacijos ir tylos akimirkas, kad galėtų aiškiau išgirsti savo poreikius.



Giliausias pokytis įvyko jos asmeniniame pasakojime. Ji nustojo matyti save vien kaip aplinkybių auką ir pradėjo pripažinti save savo sveikimo proceso veikėja. Tai neištrynė to, ką ji patyrė, tačiau leido jai kitaip susieti save su savo istorija.



Jos laiškas baigėsi sakiniu, kurį iki šiol prisimenu: „Supratau, kad visą tą laiką turėjau savo kalėjimo raktus.“



Vėliau Elena rado darbą, labiau atitinkantį jos interesus. Ji taip pat išmoko džiaugtis vienatve kaip asmeninio susitikimo su savimi laiku, o ne kaip įrodymu, kad jai kažko trūksta. Jei išgyvenate panašų pokytį, šis straipsnis apie kaip atkurti savo gyvenimą po krizės gali suteikti daugiau priemonių.



Kaip savipagalbą paversti konkrečiais pokyčiais



Savipagalba nėra vien knygos skaitymas, patarimų klausymasis ar teiginių kartojimas. Jos vertė atsiskleidžia tada, kai šiuos išteklius naudojate veikti sąmoningiau ir nuosekliau.



Galite pradėti nuo paprastų žingsnių:




  • Pasirinkite nedidelį tikslą, kurį galite įgyvendinti šią savaitę.

  • Užrašykite, kokia baimė stabdo svarbų sprendimą.

  • Fiksuokite savo pažangą, net jei ji atrodo menka.

  • Kalbėkite su savimi taip pat pagarbiai, kaip kalbėtumėte su jums brangiu žmogumi.

  • Prašykite paramos, kai situacija tampa per sunki.



Būti savo gyvenimo veikėju nereiškia, kad privalote viską daryti vieni. Galite remtis draugais, šeima, knygomis, grupėmis ar psichikos sveikatos specialistais. Jei jums sunku žengti šį žingsnį, peržiūrėkite šias idėjas, kaip paprašyti paramos, kai nežinote, kaip tai padaryti.



Skirtumas tas, kad visiškai neatiduodate savo sprendimų galios kitiems. Vedlys gali parodyti jums duris, tačiau jas pereiti turėsite patys. Terapeutas gali jus lydėti, tačiau procesui taip pat reikia jūsų dalyvavimo. Mylimas žmogus gali priminti jums jūsų vertę, tačiau jūs turite išmokti ją atpažinti patys.



Galbūt šiandien negalite išspręsti visko. To ir nereikia. Ieškokite vieno nuoširdaus ir įmanomo veiksmo. Truputį praverkite duris, ženkite žingsnį ir stebėkite, kas keičiasi jūsų viduje. Kartais laisvė prasideda būtent tą akimirką, kai nustojate laukti ženklo ir nusprendžiate juo tapti. 🔑