Kartais nebūtina sakyti „aš nieko neverta“, kad gyventum taip, lyg tuo tikėtum. Dažnai meilės sau trūkumas pasireiškia mažais gestais: suabejoji pagyrimu, susitaikai su mažiau, nei esi nusipelnęs, arba įtikini save, kad tavo svajonės tau per didelės.



Jei atpažįsti save šiuose ženkluose, nepriimk to kaip nuosprendžio. Priimk tai kaip kvietimą. Tavo vertė nedingsta vien todėl, kad šiuo metu tu jos negali matyti. Tiesiog reikia vėl pažvelgti į save ramiau, tikriau ir be tokio griežtumo. 💛



1. Suabejoji, kai kas nors parodo tau dėmesį



Kai kas nors su tavimi flirtuoja, rašo tau šiltai ar rodo tikrą susidomėjimą, tavo pirmoji mintis nėra džiaugsmas. Tai įtarimas.



Galvoji, kad jis ar ji galbūt susimaišė. Kad netrukus pakeis nuomonę. Kad pamatęs tavo „tikrąją versiją“, žmogus pasitrauks.



Kiek besistengtum, tau sunku įsivaizduoti, kad kas nors galėtų tave įsimylėti. Atrodo keista galvoti, kad žmogus nusišypsotų pamatęs tavo vardą telefone arba prisimintų tave dienos metu.



Taip dažnai nutinka, kai savęs nevertini. Jei pats negali atpažinti savo savybių, tau taip pat sunku patikėti, kad jas aiškiai mato kas nors kitas. Tačiau tai, kad tu kol kas to nematai, dar nereiškia, kad to nėra.



2. Tau sunku paprašyti to, ko esi vertas meilėje, draugystėje ar darbe



Galbūt turi santykius, draugų ar darbą, bet gyveni su jausmu, kad neturėtum prašyti daugiau.



Sakai sau: „Jau ir taip man pasisekė, kad turiu darbą, kaip aš galiu prašyti algos pakėlimo?“. Arba: „Jau ir taip man pasisekė, kad mano draugai mane myli, kaip aš galiu prašyti daugiau dėmesio?“. Ar net: „Jau ir taip man pasisekė, kad mano partneris yra su manimi, kaip aš galiu prašyti, kad elgtųsi su manimi geriau?“.



Problema nėra dėkingumas. Dėkingumas yra gražus. Problema atsiranda tada, kai jį naudoji trūkumams, tylai ar blogam elgesiui pateisinti.



Neprašyti to, ko tau reikia, dar nereiškia, kad esi kilnesnis. Kartais tai tik parodo, kad neduodi sau leidimo užimti vietos.



Jei šis punktas tau artimas, taip pat gali padėti perskaityti apie kaip kurti meilę sau be kaltės ir gėdos. Išmokti save vertinti tavęs nedaro reiklaus. Tave daro nuoširdesnį pačiam sau.



3. Daug duodi savo draugams, bet abejoji, ar gausi tiek pat



Tu esi šalia, kai tavęs reikia. Klausaisi, patari, palaikai, džiaugiesi kartu. Esi tas žmogus, kuris parašo žinutę ir paklausia: „Kaip laikaisi?“, kai pastebi, kad kažkas ne taip.



Bet kai tau pačiam blogai, tau sunku paprašyti pagalbos. Galbūt manai, kad trukdai. Kad perdedi. Kad tavo problemos nėra tokios svarbios.



Tada daug duodi, bet mažai gauni. Ne visada todėl, kad kiti nenori būti šalia, o todėl, kad pats jiems neleidži artintis.



Sveika draugystė neturėtų priminti vaidinimo, kuriame tu visada turi būti stiprus. Tu taip pat nusipelnei palaikymo, kantrybės ir rūpesčio.



4. Netiki pagyrimais, bet tiki kritika



Kai sakai savo draugams, kad jie gražūs, protingi, talentingi ar linksmi, tu tai sakai nuoširdžiai. Tu tai aiškiai matai.



Bet kai jie tau pasako ką nors malonaus, tu tuo abejoji.



Manai, kad jie tai sako iš mandagumo, iš meilės arba norėdami tau pakelti nuotaiką. O kai kas nors pasako neigiamą kritiką, tą jau pasilieki tarsi tai būtų absoliuti tiesa.



Tai labai įprasta, kai tavo vidinis žvilgsnis pernelyg griežtas. Tavo protas išfiltruoja gera ir padidina tai, kas skauda.



Kartą kitą gavęs pagyrimą, pabandyk su juo nesiginčyti. Nebūtina aiškinti, kodėl jis neva neteisingas. Gali tiesiog pasakyti: „Ačiū, man sunku tai priimti, bet aš tai vertinu“. Toks mažas gestas jau atveria duris.



5. Susitelki į savo trūkumus ir pamiršti savo stipriąsias savybes



Kai žiūri į veidrodį, pirmiausia pastebi tai, kas tau nepatinka. Kai matai savo nuotrauką, ieškai keisto kampo, nepatogios išraiškos, detalės, į kurią niekas kitas net nežiūri.



Galbūt apskritai nesi pesimistas. Gal net esi pozityvus kitų atžvilgiu, mylintis, įkvepiantis ir dosnus. Bet kai kalba pasisuka apie tave, tampi griežčiausiu savo teisėju.



Dėl kažkokių priežasčių tau lengviau save kritikuoti nei pagirti. Net gali būti sunku prisiminti paskutinį kartą, kai pagalvojai: „Šiandien atrodau gerai“ arba „man ši savybė patinka“.



Paprasta praktika: kiekvieną vakarą užrašyk vieną dalyką, kurį padarei gerai, vieną savybę, kurią panaudojai, ir vieną dalyką, už kurį esi dėkingas savo kūnui. Nebūtinai turi būti kažkas labai gilaus. Gali būti: „šiandien buvau kantrus“, „šiandien nubrėžiau ribą“, „mano kojos mane nuvedė pasivaikščioti“.



Jei šis procesas tau sunkus, šis straipsnis apie mokymąsi mylėti savo netobulumus gali padėti pažvelgti į save švelniau.



6. Vengi rizikuoti, nes manai, kad pasirodysi juokingas



Nepateiki paraiškos į norimą darbą, nes manai, kad nesi pakankamai protingas. Neišbandei pažinčių programėlės, nes manai, kad nesi pakankamai patrauklus. Nesidalini savo idėjomis, nes bijai, kad kiti pasijuoks.



Tada tavo svajonės lieka sustabdytos. Ne todėl, kad jų nenori, o todėl, kad tavo dalis jau nusprendė, jog tu nesugebėsi.



Savigarbos stoka dažnai persirengia atsargumu. Sakai sau, kad esi realistiškas, bet galbūt tiesiog bandai išvengti gėdos.



Klysti nereiškia, kad tavo vertė mažesnė. Tai reiškia, kad tu mėgini. O tai jau yra nuopelnas.



Jei jauti nerimą ar baimę žengdami naujus žingsnius, gali padėti perskaityti šiuos praktinius patarimus, kaip įveikti nerimą. Esmė ne šokti į nežinią be baimės, o neleisti baimei nuspręsti viso tavo gyvenimo.



7. Atmeti kitų palaikymą, bet tavo dalis vis tiek nori tikėti



Kai kas nors tau sako „tu gali“, galbūt papurtai galvą. Nusišypsai, bet netiki. Pakeiti temą. Viduje galvoji: „Jei žinotų, koks aš iš tikrųjų esu, to nesakytų“.



Tačiau galbūt yra maža tavo dalis, kuri vis dėlto nori tikėti. Dalis, kuri pavargo jaustis nepakankama. Dalis, kuri nujaučia, kad tau skirta daugiau.



Paklausyk jos.



Tau nereikia rytoj pabusti turint tobulą savigarbą. Taip neveikia. Pradėk nuo paprastesnio dalyko: nustok su savimi kalbėti taip, lyg būtum savo priešas.



Kalbėk su savimi taip, kaip kalbėtum su žmogumi, kurį myli. Su kantrybe. Su tiesa. Su ribomis, taip, bet be žiaurumo.



Užeis akimirka, kai atsigręši atgal ir pastebėsi kažką svarbaus: tu visada turėjai vertę. Tiesiog tau reikėjo išmokti ją atpažinti.



Esi vertas meilės, pagarbos, rūpesčio ir galimybių. Ne tada, kai būsi tobulas. Ne tada, kai viską pasieksi. Ne tada, kai tave pasirinks kas nors kitas. Esi jų vertas dabar, kol dar augi.