Gyvenimas yra amerikietiški kalneliai.

Kartais jis kyla su džiaugsmu, kuris, atrodo, nušviečia viską aplinkui. Kitais kartais staiga leidžiasi žemyn, net neatsiklausęs, ir palieka mus su abejonėmis, nuovargiu ar liūdesiu. Tas nuolatinis judėjimas nėra gyvenimo klaida. Tai jo prigimties dalis.

Jei pasaulis visada būtų laimingas, jei viskas būtų nuspėjama ir tobula, galbūt prarastume ir kažką svarbaus: gebėjimą stebėtis, keistis, vertinti tai, ką iš tiesų turime.

Laimės neįmanoma iki galo suprasti, jei niekada neperėjome per sunkią dieną. Ne todėl, kad turėtume kentėti, jog jos nusipelnytume, bet todėl, kad kontrastai mus moko geriau matyti.

Kodėl liūdesys taip pat yra laimingo gyvenimo dalis



Kai buvau vaikas, tėvai mane mokė į gyvenimą žiūrėti kaip į pakilimų ir nuosmukių virtinę. Jie kartodavo, kad niekas niekada nebūna visiškai tapatu amžinai. Nei džiaugsmas. Nei liūdesys. Nei baimė. Nei sumišimas.

Laikui bėgant supratau vieną dalyką, kuris anksčiau man atrodė neteisingas: kartais mums reikia pajusti liūdesį, kad iš tikrųjų galėtume mėgautis laime.

Norėdami įvertinti tam tikras šviesias akimirkas, dažnai pirmiau turėjome nueiti per tamsesnes vidines vietas. Tos dienos, kai nelabai supranti, kas su tavimi vyksta. Tos naktys, kai tavo mintys nenutyla. Tie tylos momentai, kurie skauda labiau, nei tikėjaisi.

Ir vis dėlto visa tai taip pat tave formuoja.

Čia nesiekiama romantizuoti skausmo. Taip pat ne tam, kad liktum jame įstrigęs. Kalbama apie tai, kad nustotum kovoti su emocija, kuri, nors ir nemaloni, vis tiek suteikia informacijos apie tave.

Blogos dienos gali parodyti, ką tau reikia keisti



Kai važiuoju automobiliu su savo artimaisiais, klausydamasis mėgstamų dainų, jaučiu paprastą ir didelę laimę. Nereikia, kad nutiktų kas nors nepaprasta. Kartais pakanka dainos, juoko, pokalbio ar ramios popietės.

Jei man būna bloga diena, stengiuosi prisiminti tas akimirkas. Ne tam, kad paneigčiau tai, ką jaučiu, o tam, kad priminčiau sau, jog mano gyvenimas nėra vien ta pilka akimirka.

Blogos dienos gali sukelti pyktį, nusivylimą, liūdesį ir sumišimą. Tačiau dažnai būtent per tą patį liūdesį išmokstame labiau vertinti ramybę, bendrystę ir mažus malonumus.

Jei visą laiką būtume laimingi, galbūt nejaustume poreikio judėti į priekį. Nesiimtume reikšmingų pokyčių. Neatrastume naujos aistros. Neišdrįstume palikti santykių, kurie mums jau nebetinka. Neišgirstume to vidinio nerimo, kuris sako: „man skirta dar kažkas daugiau“.

Galbūt nesutiktume savo partnerio, pašaukimo ar paslėpto gebėjimo. Galbūt karštą ir saulėtą dieną nedainuotume kartu su tais žmonėmis, kurie mums yra kaip namai, išdykusios devintojo dešimtmečio pabaigos dainos.

Jei esi etape, kai jauti, kad kažkas turi pasikeisti, tau taip pat gali padėti perskaityti 5 aiškius ženklus, kad tavo gyvenime reikia pradėti iš naujo. Kartais liūdesys ateina ne tam, kad tave sunaikintų, o tam, kad parodytų duris, į kurias seniai vengėte pažvelgti.

Kaip priimti liūdesį, neleisdamas jam tavęs užvaldyti



Aš sakau: tegu šis liūdesys būna sveikintinas. Galime jam net suteikti vardą. Pavadinkime jį „Janice“.

Atidaryk duris ir leisk jai įeiti. Pasiūlyk puodelį arbatos. Akimirkai prisėsk su ja ir paklausk nuoširdžiai: „Kodėl tu čia?“.

Gali skambėti keistai, bet šis pratimas padeda. Nes kai suteiki vietos tam, ką jauti, nebeišeikvoji tiek daug energijos bėgdamas nuo to.

Galbūt Janice atėjo todėl, kad esi išsekęs. Galbūt ji pasirodė, nes pasiilgai kažko ar kažko. Gal ji atėjo todėl, kad iš savęs reikalauji per daug, nes tau reikia poilsio arba todėl, kad kažkas tavo gyvenime jau nebetelpa į vietą.

Jei tai tik bloga diena, prisimink, kad ji laikina. Įkvėpk. Suvalgyk ką nors maistingo. Nusiprausk po dušu. Išeik kelioms minutėms pasivaikščioti. Pasikalbėk su žmogumi, kuriuo pasitiki. Nepriimk didelių sprendimų emocijų pike.

Bet jei tai pasikartojantis jausmas, jei jis vis iškyla vėl ir vėl ir ima veikti tavo rutiną, santykius ar savijautą, verta į tai pažvelgti atidžiau. Gali ieškoti profesionalios pagalbos, pasikalbėti su žmogumi, kuris moka klausytis, arba pradėti užrašinėti tai, ką jauti. Rašymas gali padėti susidėlioti vidinį triukšmą; jei tave tai domina, šis straipsnis apie kaip intymaus dienoraščio rašymas padeda augti vidumi gali tave nukreipti.

Laimė kuriama iš mažų kasdienių dalykų



Kai išmoksti sugyventi su liūdesiu, šiek tiek prarandi jo baimę. Nebematai jo kaip absoliutaus priešo. Matai jį kaip nepatogų, bet vis tiek praeinantį ir daug pasakantį svečią.

Tada nustoji laukti, kad nutiktų kas nors nepaprasta, jog galėtum jaustis laimingas. Pradedi pastebėti mažus dalykus: rytinį kavos puodelį, nuoširdų pokalbį, dainą, kuri pakelia nuotaiką, švarią lovą, saulę, krintančią pro langą, netikėtą juoką 🙂

Laimė ne visada ateina kaip fejerverkai. Dažnai ji ateina tyliai. Be garso. Kaip ramybė, kuri įsikuria tada, kai nustoji iš savęs reikalauti visą laiką būti gerai.

Taip pat padeda puoselėti švelnesnį santykį su savimi. Nes jei kiekvieną kartą, kai tau liūdna, save kritikuoji, kaltini ar vadini silpnu, skausmas tampa dar sunkesnis. Norint giliau į tai pažvelgti, gali būti naudinga paskaityti apie kaip kurti meilę sau be kaltės ir gėdos.

Priimti tai, ką jauti, taip pat yra augimo forma



Nors kai kuriomis dienomis tau gali atrodyti, kad esi amerikietiškuose kalneliuose, kylantis ir leidžiantis žemyn be kontrolės, prisimink vieną dalyką: visada gali vėl pakilti.

Šiandien neprivalai turėti visų atsakymų. Tau nereikia per vieną popietę išspręsti viso savo gyvenimo. Kartais pakanka tiesiog ištverti dieną su truputį daugiau švelnumo sau.

Liūdesys nepanaikina tavo laimės. Liūdesys nereiškia, kad tau nepavyko. Jis tik reiškia, kad esi žmogus, kad jauti, kad kažkas tavo viduje prašo dėmesio.

Ir kai džiaugsmas sugrįš, nes jis sugrįžta, galbūt į jį pažvelgsi kitomis akimis. Galbūt stipriau jį apkabinsi. Galbūt suprasi, kad viršūnė yra dar gražesnė, kai išmokai kvėpuoti ir slėnyje.

Turėdamas visa, ką išmokai, kaip sutiksi artėjančius gyvenimo iššūkius? Priešindamasis kiekvienai nepatogiai emocijai ar apkabindamas nežinomybę, net jei ji truputį gąsdina?