Sakoma, kad jei atleisi ir pamirši, gyvensi laimingesnį gyvenimą.

Ir taip, tame yra dalis tiesos. Bet yra ir svarbus niuansas: atleisti nereiškia ištrinti to, kas nutiko.

Kai atleidžiame, mus supantis oras tampa lengvesnis. Mažiau sunkus. Mažiau dusinantis. Tai tarsi tas griaustinis, kuris perskrodžia vasaros kaitrą ir leidžia žemei vėl įkvėpti.

Jaučiamės laisvesni. Nustojame nešti tiek daug melų, tiek daug skaudžių žodžių, tiek daug tylos, kuri žeidė. Atleidimas gali atlaisvinti vidinį mazgą, kurį jau daugelį metų spaudėme.

Tačiau visiškai pamiršti ne visada sveika. Kartais prisiminimas mus saugo. Jis mus moko. Padeda rinktis geriau.

Asmeniškai šios idėjos laikausi nuo pat vaikystės. Kai buvau maža, dažnai praleisdavau pro akis daugybę dalykų tuo nekaltu vaikų turimu greičiu. Atleisdavau tam, kuris per pertrauką paimdavo paskutinį sausainį. Atleisdavau tam, kuris be leidimo nusirašydavo mano namų darbus. Net ir tada, kai kas nors tampydavo man už plaukų, kad tik sumažinčiau televizoriaus garsą, tiesiog numodavau ranka.

Tuo metu apie tai per daug negalvodavau. Tiesiog judėdavau toliau.

Bėgant metams supratau vieną dalyką: atleidimas padėdavo man neužstrigti pyktyje, bet prisiminimas padėdavo man negrįžti į tą pačią vietą.

Vis dar galiu prisiminti daugelį tų scenų taip, lyg jos būtų nutikusios vakar. Kai kurios buvo mažos. Kitos tuo metu atrodė milžiniškos. Ir nors jos skaudino, jos mane ir suformavo. Jos yra dalis to, kas aš esu.

Atleisti ir nepamiršti nereiškia gyventi su nuoskauda. Tai reiškia pažvelgti į savo istoriją sąžiningai. Tai tarsi sakyti: „Tai įvyko, tai mane paveikė, iš to kažko išmokau ir nebenoriu gyventi iš šios žaizdos“.

Jei išgyveni sudėtingą ryšį, tau taip pat gali padėti perskaityti šiuos patarimus, kaip išvengti konfliktų ir pagerinti savo santykius. Kartais aiškus pokalbis padeda išvengti metų metus besitęsiančio kartėlio.

Štai penkios priežastys eiti per gyvenimą atleidžiant, bet nepamirštant, ko kiekviena patirtis atėjo tave išmokyti. Nes mes visi esame netobulos sielos. Ir pripažinti savo netobulumus, nesibausdami už juos, taip pat padaro gyvenimą žmogiškesnį.

1. Atleisti nepamirštant padeda mokytis iš savo klaidų



Labai tikėtina, kad augdama girdėjai šią frazę: „Mokaisi iš savo klaidų“.

Ir nors ji skamba kartojama iki skausmo, joje daug tiesos.

Kai padarai klaidą, idealu būtų ją atpažinti, prisiimti jos pasekmes ir iš jos pasimokyti. Ne tam, kad baustum save amžinai. Ne tam, kad gyventum su kaltės jausmu. O tam, kad augtum.

Mes visi klystame. Visi esame pasakę per daug. Visi esame veikę iš baimės, nesaugumo, pykčio ar nebrandumo. Kartais per egzaminą sukčiaujame. Kartais apie ką nors blogai kalbame už nugaros. Kartais neišdrįstame pasinaudoti galimybe ir vėliau gailimės.

Tokios klaidos nusipelno būti atleistos, ypač kai yra tikra atsakomybė. Tačiau nereikėtų jų visiškai ištrinti.

Kodėl? Nes atmintis taip pat atlieka apsauginę funkciją.

Kai prisimeni situaciją, kuri tave sugėdino, įskaudino ar privertė prarasti ką nors vertinga, tas prisiminimas gali pasirodyti kaip maža vidinė signalizacija. Ne tam, kad tave sužeistų, o tam, kad pasakytų: „Šį kelią jau pažįsti. Rinkis kitaip“.

Viską pamiršti gali privesti prie pasikartojančių modelių. Sąmoningai prisiminti gali padėti juos nutraukti.

Todėl esmė nėra nuolat žvalgytis atgal. Esmė yra pažvelgti atgal tik tiek, kad suprastum, iš kur ateini ir į kur nebenori sugrįžti.

Paprastas pratimas: kai prisimeni klaidą, vietoj „kokia aš kvaila“ ar „kaip aš taip galėjau“ pabandyk savęs paklausti:


  • Ko turėjau išmokti iš šios patirties?

  • Kokį ženklą aš ignoravau?

  • Ką šiandien daryčiau kitaip?



Šis požiūrio pokytis kaltę paverčia išmintimi. O tai jau yra gilaus gijimo forma.

2. Viskas, ką išgyveni, gali palikti tau pamoką



Gyvenimas turi paslaptingų būdų nuvesti mus ten, kur turime būti. Ne visada tai suprantame tuo momentu. Kartais, kai esame skausmo viduje, viskas atrodo neteisinga, painu ar absurdiška.

Tačiau laikui bėgant daugelis detalių ima dėliotis į vietas.

Gal tau sudaužė širdį ir manei, kad daugiau niekada nebegalėsi pasitikėti. Bet tas išsiskyrimas išmokė klausytis savo ribų. Gal netekai darbo ir jautei, kad griūva visas pasaulis. Bet vėliau atsirado galimybė, labiau atitinkanti tave. Gal draugystė nutolo ir tau labai skaudėjo. Tačiau tas atstumas parodė, kas buvo su tavimi iš meilės, o kas tik iš patogumo.

Ne viskas, kas nutinka, yra teisinga, bet daug kas gali tave ko nors vertingo išmokyti.

Tai nereiškia pateisinti žalą. Tai nereiškia sakyti „viskas vyksta dėl priežasties“, kad sumenkintum žaizdą. Yra patirčių, kurios labai skaudžios ir kurias reikia pripažinti su pagarba.

Tačiau gali savęs paklausti: ką aš darau su tuo, ką išgyvenau?

Gali įstrigti klausime „kodėl man tai nutiko?“. O gali pamažu judėti link kito klausimo: „ką galiu sukurti iš šios patirties?“.

Tas pokytis neįvyksta per vieną dieną. Kartais reikia išsiverkti. Kartais reikia atstumo. Kartais reikia pasikalbėti su žmogumi, kuris išklausys nevertindamas. Tačiau ateina momentas, kai siela prašo nustoti tik išgyventi ir pradėti suprasti.

Jei kas nors tave labai giliai įskaudino, šis straipsnis apie kaip įveikti žmones, kurie tave sužeidė gali padėti šiame procese.

Mėgaukis švelniais kelio ruožais, bet ir duobių taip smarkiai nebijok. Yra netikėtų posūkių, kurie priverčia keisti kryptį, bet kartu jie priartina prie nuoširdesnės tavo versijos.

Vieną dieną atsigręši atgal ir suprasi daugiau. Gal ne viską. Bet pakankamai, kad galėtum kvėpuoti ramiau.

3. Proto negalima priversti pamiršti



Protą valdo didelė jėga. Jis saugo šviesius prisiminimus, bet taip pat saugo ir sunkius, nepatogius ar skausmingus momentus.

Kartais norime ką nors pamiršti jėga. Kartojame sau: „Jau turėčiau tai būti įveikusi“. „Nebeturėčiau apie tai galvoti“. „Jei atleidau, kodėl vis dar prisimenu?“.

Bet protas neveikia pagal tokias paprastas komandas.

Gali prisiminti gėdingą sceną iš prieš daugelį metų, pavyzdžiui, tą kartą, kai bandei bėgti greičiau ant bėgimo takelio sporto salėje ir baigei kritimu, tikriausiai mažiausiai elegantišku įmanomu būdu. Ir nors šiandien tau tai kelia juoką, tuo metu galbūt jautei, kad į tave žiūri visi.

Taip pat gali prisiminti ką nors rimtesnio. Išdavystę. Melą. Sulaužytą pažadą. Nebuvimą tada, kai labiausiai reikėjo palaikymo.

Negali tikėtis pamiršti to, kas tau buvo taip svarbu, kad dėl to turėjai atleisti.

Tikslas ne visada yra ištrinti prisiminimą. Kartais tikrasis tikslas yra atimti iš jo galią.

Kad galėtum prisiminti tai, neleidžiant tam tavęs sunaikinti. Kad galėtum apie tai kalbėti, nejausdama, jog susitraukia krūtinė. Kad galėtum pažvelgti į tą savo istorijos dalį ir pasakyti: „Taip, tai įvyko. Tai man skaudėjo. Bet tai jau nebevaldo mano gyvenimo“.

Tai yra gijimas.

Atleisti nereiškia, kad prisiminimas išnyksta. Tai reiškia, kad nebevartosi jo prieš save kaip ginklo. Tai reiškia, kad nustoji vis iš naujo išgyventi tą sceną ieškodama atsakymo, kurio galbūt niekada ir nebus.

Tai taip pat reiškia priimti, kad kai kuriems prisiminimams reikia laiko. Nespausk savęs. Emocinis gijimas nėra lenktynės. Kiekvienas žmogus viską apdoroja savo tempu.

Jei jauti, kad prisiminimas tave užvaldo labai stipriai, neleidžia miegoti, veikia tavo santykius ar laiko tave nuolatinėje įtampoje, profesionali pagalba gali būti labai rūpestingas sprendimas sau. Paprašyti pagalbos nereiškia būti silpnai. Tai reiškia būti atsakingai už savo gerovę.

4. Kartais reikia pažvelgti atgal, kad galėtum žengti pirmyn



Kartą man labai padėjo viena frazė: „Kartais reikia atsitraukti, kad galėtum judėti pirmyn“.

Išgirdau ją tuo metu, kai bandžiau suderinti dabartį su savo praeitimi. Po daugiau nei metų skausmo dėl išsiskyrimo pagaliau vėl jaučiausi vientisa. Jaučiau, kad vėl galiu stoti akistaton su pasauliu.

Likimas mus vėl suvedė. Baigėme studijas, gavome darbą tame pačiame mieste ir netgi galiausiai apsigyvenome tame pačiame daugiabučių komplekse. Stengėmės elgtis kaip draugai, bet viduje aš kovojau su daugybe jausmų.

Vieną naktį, kai jaučiausi pralaimėjusi, išgirdau tą frazę. Ir manyje tarsi kažkas susijungė.

Supratau, kad atleisti nereiškia neigti to, kas įvyko. Tai taip pat nereiškia elgtis taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Atleisti reiškė pažvelgti į praeitį tiesiai, priimti ją kaip savo istorijos dalį ir nustoti su ja kovoti.

Negali paleisti to, į ką vis dar atsisakai pažvelgti.

Kartais norime judėti greitai. Norime praleisti nepatogumą, klausimus, liūdesį. Bet yra žaizdų, kurias reikia pamatyti prieš joms užsiveriant.

Pažvelgti atgal nereiškia sugrįžti ten ir pasilikti. Tai reiškia susirinkti tas savo dalis, kurios liko įstrigusios tame momente.

Gali savęs paklausti:


  • Kuri mano dalis liko laukianti atsiprašymo?

  • Kokią baimę gimdė ši patirtis?

  • Kokios ribos man reikia saugoti nuo šiol?



Kai dirbi šį vidinį darbą, praeitis nustoja būti kalėjimu ir tampa informacijos šaltiniu.

Tai taip pat susiję su meile sau. Nes atleidimas neturėtų reikšti savęs apleidimo. Jei tam, kad išsaugotum santykius, turi išduoti save, tylėti ar sumenkinti tai, ką jauti, kažkas čia negerai. Norint giliau suprasti šį punktą, gali padėti perskaityti apie kaip kurti meilę sau be kaltės ir gėdos.

Judėjimas pirmyn ne visada yra tiesus. Kartais žengi tris žingsnius į priekį ir vieną atgal. Ir vis tiek judi pirmyn. 🌿

5. Atleidimas padaro tave laisvesnę, o ne naivesnę



Atleisti nereiškia leisti, kad kas nors vėl tave įskaudintų. Nereiškia atverti duris tam, kas nepasikeitė. Nereiškia sumažinti save tam, kad kitas žmogus nesijaustų kaltas.

Atleisti reiškia paleisti savo širdį nuo svorio, kurio nebenori toliau nešti.

Net jei vis dar jauti skausmą, net jei žinai, kad dėl to nekaltai, pasirinkti atleidimą gali būti didžiulės brandos aktas. Ne visada tau reikia gauti tobulą atsiprašymą, kad pradėtum paleisti. Kartais kitas žmogus niekada nepripažįsta to, ką padarė. Kartais nesupranta. Kartais nenori suprasti.

Ir vis tiek tu gali rinktis savo ramybę.

Atleisti nepaverčia tavęs lengvai manipuliuojama. Tai padaro tave sąmoningesne.

Raktas yra sujungti atleidimą su ribomis.

Gali atleisti žmogui ir nebepasitikėti juo taip pat. Gali atleisti ir atsitraukti. Gali atleisti ir nuspręsti, kad tas žmogus tavo gyvenime nebeturi artimos vietos.

Tai ypač svarbu santykiuose, kuriuose buvo manipuliacija, nuolatinė kritika, abejingumas ar emocinis išsekimas. Jei jauti, kad kokie nors santykiai iš tavęs atima daugiau, nei tau duoda, galbūt padės peržiūrėti šiuos toksiškos draugystės požymius ir kaip ją įveikti.

Mes visi nešiojamės apgailestavimus. Mes visi esame kada nors ką nors įskaudinę, net jei nenorėjome. Mums visiems kažkada reikia, kad į mus būtų pažvelgta su atjauta.

Tačiau atjauta nereikalauja neigti tikrovę.

Gali pasakyti: „Aš tau atleidžiu, bet aš pasimokiau“. Gali pasakyti: „Aš nebesaugau tau pykčio, bet ir nebegrįšiu į tą pačią vietą“. Gali pasakyti: „Linkiu tau gerai, bet toli nuo manęs“.

Tai irgi yra atleidimas.

Atleisti nepamirštant yra būdas saugoti savo vidinę ramybę



Atleisti ir nepamiršti yra vienas nuoširdžiausių augimo būdų. Tai neįpareigoja gyventi su nuoskauda, bet ir neprašo ištrinti savo istorijos.

Tavo prisiminimai, net ir sunkūs, gali tapti mokytojais. Jie parodo, kur buvai pažeidžiama. Kur per daug nusileidai. Kur reikia brėžti ribas. Kur vis dar yra žaizda, prašanti švelnumo.

Gyvenimas tave suves su žmonėmis, kurie tave mokys per meilę, ir su kitais, kurie mokys per skausmą. Abi patirtys gali tave pakeisti, nors ir ne vienodai. Jei nori pažvelgti į savo ryšius iš platesnės perspektyvos, taip pat gali perskaityti Įkvėpk gero, iškvėpk blogo: mokykis iš kiekvieno žmogaus, kuris ateina į tavo gyvenimą.

Atsimink tai: atleisti reiškia paleisti naštą; prisiminti reiškia išsaugoti pamoką.

Tau nereikia nešiotis kišenėje visų žaizdų sąrašo. Tau nereikia gyventi niekuo nepasitikint. Bet tu gali pagerbti tai, ką išgyvenai, ir leisti tam padaryti tave išmintingesnę, stipresnę ir meilesnę sau.

Nes galiausiai atleidimas neištrina tavo praeities. Jis paverčia ją vieta, iš kurios tu jau nebekraujuoji taip pat.