Tibetas, žinomas kaip „pasaulio stogas“, išsiskiria savo įspūdingu vidutiniu aukščiu, kuris viršija 4.500 metrų.
Ši kalnuota sritis ne tik garsėja savo natūraliu grožiu ir turtinga kultūra, bet taip pat kelia reikšmingų iššūkių komerciniam aviacija.
Oro linijos nusprendė sistemingai vengti skrydžių virš Tibeto, ne tik dėl jo aukščio, bet ir dėl su tuo susijusių rizikų, kurios veikia skrydžių saugumą.
Slėgio ir Aukščio Iššūkiai
Vienas iš pagrindinių problemų, su kuriomis susiduria oro linijos, svarstydamos skrydžius virš Tibeto, yra kabinų spaudimas.
Pagal
Interesting Engineering, nors lėktuvai yra sukurti taip, kad užtikrintų saugią ir patogią aplinką, bet koks spaudimo gedimas gali priversti įgulą greitai leistis į aukštį, kur deguonis yra kvėpuojamas.
Tibete tai tampa iššūkiu, nes vidutinis regiono aukštis (artimas 4,900 metrų) viršija rekomenduojamą saugumo aukštį saugiam evakuacijai. Be to, kalnuotas reljefas apsunkina tinkamų vietų skubiems nusileidimams nustatymą.
Nicolás Larenas, aviacijos ekspertas, pažymi, kad “daugumoje tibetiečių regiono aukštis gerokai viršija tą minimalų avarinį/saugos aukštį”, kas dar labiau komplikuoja oro operacijas.
Variklių našumas didelėje aukštyje
Reaktyvinių variklių našumas taip pat priklauso nuo aukščio. Kuo didesnis aukštis, tuo orai yra retesni, o deguonies lygiai yra mažesni, kas paveikia variklių efektyvumą.
„Reaktyviniams varikliams reikalingas deguonis, kad galėtų deginti kurą ir generuoti trauką“, aiškina žiniasklaida, pabrėždama sunkumus dirbant retos oro sąlygomis. Tai lemia mažesnę lėktuvų galimybę veikti efektyviai ir saugiai Tibete.
Klima ir Oro Eismo Reglamentai
Las condiciones climáticas en el Tíbet son notoriamente impredecibles, con tormentas repentinas y turbulencias severas que presentan un riesgo adicional para los vuelos.
Pilotai gali susidurti su sunkumais palaikant lėktuvo stabilumą, kas dar labiau komplikuoja aviaciją šioje srityje.
Be to, Tibeto oro erdvė yra griežtai reguliuojama tarptautinių ir nacionalinių taisyklių.
Šios taisyklės ne tik riboja maršrutus, kuriuos gali naudoti oro linijos, bet ir reikalauja specialios įrangos bei mokymo pilotams, kurie dirba šiose sudėtingose sąlygose.
Air Horizont pažymi, kad, nors dauguma keleivinių lėktuvų gali skristi aukštyje, viršijančiame 5 000 metrų, avarinės situacijos Tibete yra problematiškos, nes bet kuris saugos aukštis yra žemiau regiono aukščio.
Galų gale, skristi virš Tibeto reiškia susidurti su daugybe iššūkių, dėl kurių geriau vengti šios srities.
Nuo tinkamo slėgio palaikymo ir avarinių nusileidimo taškų trūkumo iki variklių našumo sunkumų ir nepalankių oro sąlygų, kiekvienas veiksnys prisideda prie oro linijų sprendimo apkeliauti Tibetą, o ne kirsti jį tiesiogiai.